Ši katastrofa nušlavė didelę dalį Žemės gyvybės, įskaitant dinozaurus.
Tyrėjai nurodė Šiaurės Dakotoje aptikę įrodymų apie asteroido smūgį Meksikoje, pavyzdžiui, suakmenėjusių žuvų, kurių žiaunose išliko vulkaninio stiklo dalelių – ant Žemės kritusio ugninio lietaus liekanų. Jie taip rado suanglėjusių medžių, toli į žemyno gilumą nusiritusio cunamio pėdsakų ir išsilydžiusio gintaro.
Atskiroje studijoje Amsterdamo universiteto mokslininkas Janas Smitas pranešė kartu su bendradarbiais aptikęs dinozaurų pėdsakų, paliktų prieš pat jų žūtį.
J. Smitas nurodė, kad pėdsakai, palikti augalėdžio hadrozauro ir kažkokio mėsėdžio, galbūt nedidelio tiranozauro, yra „aiškus įrodymas, kad smūgio metu dinozaurai buvo gyvut gyvutėliai... Jie bėgo, persekiojo vienas kitą“, kol galiausiai gyvūnus pražudė potvynis.
„Tai mirtinas smūgis, (kurio pėdsakų) išliko šioje konkrečioje vietoje. Tai tiesiog įspūdinga“, – sakė Purdue (Perdiu) universiteto geofizikas ir meteoritų smūgių ekspertas Jay Meloshas (Džėjus Melošas), neprisidėjęs prie šio tyrimo, bet redagavęs straipsnį, penktadienį paskelbtą žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.
Pasak J. Melosho, šiame fosilijų telkinyje padarytas „šimtmečio atradimas“.
Tačiau kiti ekspertai, nors ir pripažino atlikto darbo svarbą, sakė esantys smarkiai susirūpinę dėl šių tyrimų, ypač dėl fakto, kad kitiems mokslininkams nebuvo suteikta prieiga prie šio konkretaus fosilijų telkinio vadinamojoje Pragaro Upokšnio geologinėje formacijoje.
Pragaro Užpokšnio formacija, nusidriekusi per Montaną, abi Dakotas ir Vajomingą, yra tikras fosilijų rojus: čia rasta daugybė įvairių rūšių dinozaurų, žinduolių, roplių ir žuvų liekanų, užkonservuotų molyje ir uolienose, susidariusiose prieš 60–70 mln. metų.
Smithsono (Smitsono) nacionalinio gamtos istorijos muziejaus direktorius Kirkas Johnsonas (Kirkas Džonsonas), 38 metus tyrinėjęs Pragaro Upokšnio formaciją, rašė, kad žuvų ir medžių fosilijos bei stiklo fragmentai „demonstruoja kai kurias detales, kas dėjosi TĄ DIENĄ. Tai išties labai įdomi ir labai svari medžiaga.“ Vis dėlto K. Johnsonas pridūrė, kad dėl ribotos prieigos kiti mokslininkai šių tyrimų rezultatų negali patvirtinti.
J. Smitas aiškino, kad apsaugos priemonių imtasi siekiant apsaugoti telkinį nuo neteisėtų fosilijų rinkėjų.
K. Johnsonas taip pat kėlė klausimų dėl teiginių, pateiktų pagrindinio studijos autoriaus – Kanzaso universiteto doktoranto Roberto DePalmos – penktadienį žurnalo „New Yorker“, o ne kokio nors mokslinio leidinio paskelbtame straipsnyje. Mėginimai susisiekti su R. DePalma elektroniniu paštu arba SMS žinutėmis nebuvo sėkmingi.
Stambaus asteroido smūgis, išmušęs Čiksulubo kraterį Meksikos Jukatano pusiasalyje ir įamžintas uolienų geologiniame metraštyje kaip vadinamoji kreidos ir paleogeno periodų (K-Pg) riba, dešimtmečius buvo laikomas labiausiai tikėtina dinozaurų epochą užbaigusio masinio rūšių išnykimo priežastimi. Tačiau kai kurie mokslininkai teigia, kad šį procesą iš dalies lėmė smarkiai suaktyvėjusi vulkaninė veiklą.
Pasak K. Johnsono ir J. Melosho, naujieji radiniai padeda pagrįsti asteroido smūgio padarinių teoriją.
Iš tų laikų išliko mažai dinozaurų fosilijų, bet suakmenėję pėdsakai yra įtikinamiausias įrodymas, sakė J. Smitas.
Mokslininkas pridūrė, kad rasta ne vien dinozaurų. Per kasinėjimus buvo aptikta skruzdėlynų liekanų, trapių lapų atspaudų ir žuvų fosilijų. J. Smitas aiškino, kad natūraliai nugaišusioms žuvims paprastai greitai išsipučia pilvai, bet tirtose fosilijose tokių pakitimų nepastebėta.
Tyrėjai sakė, kad cunamis žemyno gilumoje rodo, jog asteroido smūgis sukėlė 10–11 balų žemės drebėjimą – taigi, jis buvo apie 350 kartų stipresnis už 1906 metais San Fransiską nuniokojusį drebėjimą.
J. Meloshas sakė, kad skaitydamas studiją nuolat kartojo „Tai bent atradimas!“ Mokslininkas pridūrė, kad šio tyrimo atskleistos katastrofos detalės yra „sukrečiančios“.
