Supernovos sprogimai sukūrė daug sunkiųjų elementų, be abejo, įskaitant tuos, kuriuose yra daugiau protonų nei urane. Tačiau kadangi visi šių „transuraninių“ elementų izotopai yra radioaktyvūs, jų pusėjimo trukmė (laikas, per kurį dalelių kiekis sumažėja perpus) yra trumpa, palyginti su Žemės amžiumi. Tie, kurie buvo debesyje, iš kurio Saulės sistema susidarė prieš 4,5 mlrd. metų, jau seniai sunyko.
Taigi, kai Australijos nacionalinio universiteto profesorius Antonas Wallneris rado plutonio-244 atomus uolose, surinktose iš 1500 metrų gylio Ramiajame vandenyne, jis žinojo, kad jie Žemėje turėjo atsirasti visai neseniai. Plutonis buvo rastas kartu su geležies-60 izotopais. Skirtingai nuo geležies-56, su kuria susiduriame kasdien, geležis-60 yra radioaktyvi, jos pusėjimo trukmė yra 2,6 milijono metų.
Geležies-60 buvimas praeityje buvo naudojamas kaip supernovos veiklos arti Žemės rodiklis. Tačiau žurnale „Science Wallner“ pranešama, kad plutonio atomai tai papildo nauju sluoksniu.
„Istorija yra sudėtinga. Galbūt šis plutonis-244 buvo pagamintas sprogus supernovai, arba jis galėjo likti po daug senesnio, bet dar įspūdingesnio įvykio, pavyzdžiui, neutroninės žvaigždės detonacijos“, – sakė A. Wallneris.
Per pastaruosius 10 milijonų metų susikaupusiose nuosėdose A. Wallneris rado du geležies-60 impulsus, buvusius maždaug prieš 6,3 ir 2,5 milijono metų. Vėlesnės turėjo 3-4 kartus daugiau geležies-60, tačiau prie jų buvo ir plutonio atomų, viršijančių branduolinių bandymų užterštumą.
Maždaug 80 procentų geležies-60 vyresnio amžiaus impulse turėjo suirti, nes susidarė senesnės uolienos, maždaug pusę laiko anksčiau nei jaunesnės. Plutonio-244 pusėjimo trukmė yra daug ilgesnė – 80,6 milijono metų, todėl tik nedidelė dalis būtų sunykusi. Vis dėlto dviejų radioaktyviųjų izotopų santykiai yra panašūs kiekvienam impulsui.
Žvelgdami vien į geležį-60, A. Wallneris ir bendraautoriai apskaičiavo, kad gausa atitinka tai, kad ji buvo gaminama dviejose ar daugiau supernovų, įvykusių netoli Žemės, maždaug už 150-350 šviesmečių.
„Mūsų duomenys gali būti pirmasis įrodymas, kad supernovos iš tikrųjų gamina plutonį-244“, – sakė A. Wallneris. Tai būtų pakankamai svarbus atradimas, tačiau A. Wallneris pripažįsta alternatyvą: „O galbūt jis jau buvo tarpžvaigždinėje terpėje prieš įvykstant supernovai ir buvo nustumtas per Saulės sistemą kartu su supernovos išstumtomis dalelėmis.“
Kadangi po kelių šimtų milijonų metų nebebus jokių plutonio-244 pėdsakų, jo buvimui reikėtų kitų paaiškinimų. Kad ir koks būtų plutonio susidarymas, jis turėtų būti naujausiuose 10 procentų Žemės istorijos. Galbūt, jei gyvybė Žemėje būtų atsiradusi kiek greičiau, mums nereikėtų
gravitacinių bangų iš tolimų galaktikų, kurios mus įspėtų apie neutroninių žvaigždžių susidūrimus, mes būtume buvę liudininkais to savo galaktikos dalyje.
