Anglijos pietuose esančiame Blečli Parke, pagrindiniame karo laikų Britanijos kriptologijos centre, mokslininkai įjungė abiejų aparatų reles ir besisukančius ratus, kad pademonstruotų, kaip vokiečių kariuomenės vadai siųsdavo užšifruotus pranešimus ir kaip jos būdavo iššifruojamos.
A.Hitlerio kanceliarija naudojo Lorenzo (Lorenco) aparatą – elektromechaninę šifravimo mašiną, turinčią 12 besisukančių rotorių, kurių tarpusavio nustatymo kombinacijų gali būti maždaug 10¹⁵¹. Toks galimų nustatymų skaičius išties yra astronominis, apie milijoną kartų didesnis negu labiau žinomo šifravimo aparato „Enigma“, naudoto karinio jūrų laivyno ir sausumo pajėgų.
Dėl laimingo atsitiktinumo ir inžinieriaus Tommy Flowerso išradingumo mokslininkai sugebėjo nuspėti, kaip veikia vokiečių aparatas, ir sukurti mašiną, kuri galėjo nustatyti pradinį Lorenzo aparato rotorių derinį.
Britų aparatas „Colossus“ („Kolosas“) laikomas pirmuoju pasaulyje programuojamu elektroniniu skaitmeniniu kompiuteriu, bet liko mažai žinomas, nes tas projektas dešimtmečius buvo laikomas paslaptyje, o jo kūrėjai ilgai nesulaukė deramo įvertinimo.
Tarp žmonių, stebėjusių abiejų aparatų darbą Nacionaliniame kompiuterių muziejuje, buvo Margaret Bullen, padėjusi sukonstruoti „Colossus“, taip pat kelios tebegyvenančios operatyvininkės, padėdavusios įvesti užšifruotas vokiečių žinutes į superkompiuterį. Viena iš jų buvo vyresnė negu 90 metų Irene Dixon.
„Neįmanomas uždavinys“
Tik praėjus keliems dešimtmečiam po karo I.Dixon sužinojo, kad ji dirbo su pačia slapčiausia informacija.
„Sužinojome, kad mes perimdavom užšifruotus pranešimus, kuriuos Hitleris siųsdavo savo generolams“, – ji sakė naujienų agentūrai AFP.
„Hitleris būtų įtūžęs, jeigu būtų sužinojęs, kad mes žinutes iššifruojam netgi greičiau negu jo generolai“, – pridūrė I.Dixon.
Informacija, perimta naudojant „Colossus“, padėjo Sąjungininkams patvirtinti, kad Hitleris buvo klaidingai įsitikinęs, jog „D dienos“ jūrinio desanto operacijos taikinys bus Prancūzijos uostamiestis Kalė. Ekspertų nuomone, tas superkompiuteris padėjo sutrumpinti karą dvejais metais.
I.Dixon ir kitos „karetaitės“ (wrens) iš Karališkojo laivyno moterų padalinio buvo prisaikdintos saugoti paslaptį. Netgi kiti Blečli Parko darbuotojai nežinojo apie didžiulio superkompiuterio, kuris užėmė visą kambarį, egzistavimą.
„Kai kurios iš „karetaičių“ klausinėdavo, kodėl taip karšta (prie „Colossus“ patalpos), o kai kurios netgi džiovindavo skalbinius gretimoje patalpoje“, – prisiminė I.Dixon.
Pagrindinė Lorenzo šifravimo aparato dalis buvo paskolinta Osle įsikūrusio Norvegijos ginkluotųjų pajėgų muziejaus, bet speciali klaviatūra, naudota įvesti žinučių tekstams, buvo surasta visai neseniai.
Muziejaus tyrėjas Johnas Wetteris pastebėjo elektroninių aukcionų portale „eBay“ skelbimą apie parduodamą „telegramų mašiną“ ir suprato, kad iš tikrųjų yra Lorenzo aparato teletaipas.
Jis nuvyko į Anglijos pietinį Sautendo miestelį ir rado tą įrenginį stovintį daržinėje, apkrautą šiukšlėmis.
„Pasakėme: „Labai jums ačiū; pakartokit, kiek jis kainuoja?“ Ji atsakė – 9,50 svaro. Taigi, pasakėm: „Štai jums 10 svarų banknotas, grąžos nereikia“, – pasakojo J.Wetteris.
Manoma, kad 10 „Colossus“ aparatų buvo sunaikinti, siekiant išsaugoti slaptumą, bet velionis mokslininkas Tony Sale'as pašventė gyvenimą, kad atkurtų vieną iš tų kompiuterių. Tai buvo dalis pastangų apsaugoti Blečli Parko kompleksą nuo nekilnojamojo turto vystytojų.
„Džiaugiuosi, kad mano velionio vyro svajonė išpildoma“, – jo žmona Margaret sakė naujienų agentūrai AFP.
„Paskutinius 25 (jo) gyvenimas buvo Blečli Parkas. Gana daug žmonių sakė, kad tai neįmanomas uždavinys“, – pridūrė ji.
