Jei kada pasitaikytų galimybė pakelti akis į naktinį dangų kur nors toli nuo miesto šviesų, skliaute pamatytumėte ūkanotą žvaigždžių juostą, besidriekiančią per visą dangų. Tai – Paukščių Takas, mūsų sala Visatos tyruose.
Paradoksalu, tačiau nors mes jį galime matyti kiekvieną giedrą naktį, astronomams Paukščių Tako forma tebėra mįslė. Mat jis į mus atsigręžęs disko briauna. Kaip Paukščių Takas atrodytų žvelgiant iš šalies?
Deja, kol kas tikslaus atsakymo nėra. Žmonijos teleskopai mums atveria pavydėtinai detalius kitų galaktikų vaizdus, tačiau introspekcija (savęs, šiuo atveju – savo gimtosios galaktikos stebėjimas) yra labai neparankus būdas mėginant įžvelgti Paukščių Tako formą.
Panašu, jog gyvename spiralinio tipo galaktikoje – tokių visatoje yra apsčiai. Spiralinės galaktikos išsiskiria įspūdingais dariniais – spiralinėmis atšakomis („rankovėmis“), tačiau būtent jas Paukščių Take įžiūrėti iš Žemės ir neįmanoma. Nežinia, kiek jų yra iš viso.
Gimtosios galaktikos vaizdo, žinia, neparyškina ir tarpžvaigždinės dulkės: tūkstančius šviesmečių besidriekiantys tokių dulkių debesys užstoja vaizdą, tad įžvelgti tolimųjų Paukščių Tako „rankovių“ mūsų teleskopai neturi galimybių.
Astronomai, sukdamiesi iš padėties, mėgina registruoti vandenilio atomų debesų skleidžiamas 21 cm ilgio bangas. Tokio ilgio radijo bangos persmelkia dulkių debesis, o registruojant bangų ilgio pokyčius (Doplerio pokyčius), galima nustatyti mūsų link artėjančio ar nuo mūsų tolstančio dulkių debesies greitį. Šiuos duomenis lyginant su spėjamais galaktikos sukimosi parametrais, galima apytiksliai nustatyti debesies atstumą.
Turimi preliminarūs Paukščių Tako žemėlapiai leidžia manyti, jog mūsų galaktika yra sudėtinga, netvarkinga spiralė, turinti daug atšakų. Tiesa, net ir toks gana nekonkretus eskizas yra ginčytinas. Mat visų pirma tiksliai nežinome galaktikos sukimosi parametrų, o atskiro dulkių debesies parametrai nebūtinai atspindi visos galaktikos savybes.
„Atšakos gali būti vertinamos tik kaip atskiri galaktikos segmentai, – tvirtina galaktikų tyrinėtojas iš Viskonsino-Vaitvoterio universiteto Robertas Bendžaminas (Robert Benjamin). – Užduotis sudėti iš jų bendrą vaizdą palikta astronomo nuožiūrai.“
Problemą mėginama apeiti ir iš kitos pusės. Nuo 2008 m. taikomas anglies monoksido, kurio debesys tvyro kai kuriuose Paukščių Tako regionuose, skleidžiamų radijo bangų fiksavimo metodas astronomams leido išryškinti kai kurių galaktikos struktūrinių segmentų vaizdą, taip pat ir keletą iki tol nežinotų spiralinių atšakų.
Geresnis tyrimų „arkliukas“ galėtų būti tarpžvaigždiniai debesys, kuriuose vandens ir metanolio molekulės atlieka lazerio funkciją, sustiprindamos mikrobangų emisijas. Tokie natūralios kilmės mazeriai lokalizuoti taip patogiai, jog galima stebėti, kaip keičiasi jų pozicija Žemei keliaujant aplink Saulę ir trianguliacijos metodu nustatyti tikslų atstumą iki jų. Tiesa, tokių patogių orientyrų Paukščių Take – vos vienas kitas.
Tad kokia gi iš tiesų yra Paukščių Tako forma, išlieka paslaptis.
