Alzheimerio liga tam tikrą dalį žmonių pasiglemžia jau po 60-65 gyvenimo metų. Dr. Gintaro Valinčiaus vadovaujami septynių Lietuvos mokslo institucijų tyrėjai tikisi suprasti neurodegeneracinių ligų molekulinį mechanizmą, detektuoti ir įsiterpti į nepageidautinus biocheminius procesus.
Sprendžiant sudėtingus šiuolaikinius mokslo uždavinius negalima sėkmingai veikti nesubūrus daugiadisciplinės mokslininkų grupės. Kitas dalykas: patys tyrėjai mato didelę savo darbo prasmę - jo rezultatas galėtų būti naudingas daugeliui žmonių.
Toksiški nanodariniai
Biochemijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo dr. G.Valinčiaus naujausių tyrimų kryptis - su Alzheimerio liga siejamų labai specifinių baltymų detekcija, naudojant bioelektrocheminius ir biospektroskopinius metodus. Kaip pasakojo mokslininkas, Alzheimerio ligos patogenezės molekulinis mechanizmas nėra visiškai žinomas. Prieš šimtą metų vokiečių psichiatras ir neuropatologas Aloisas Alzheimeris nuo senatvinės demencijos mirusio paciento smegenyse atrado baltymų sankaupų, tad labai ilgai buvo manoma, kad būtent jos yra Alzheimerio ligos priežastis.
Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį JAV atrastos tų pačių baltymų, kurie sudaro tokias sankaupas, visiškai mažytės, dviejų trijų nanometrų (vienas nanometras lygus vienai milijardinei metro daliai, arba, vaizdingiau tariant, yra 80 tūkst. kartų mažesnis už žmogaus plauko storį), tirpios, t. y. sankaupų nesudarančios formos. Pasirodo, šie baltymų dariniai labai toksiški neuronams, pagrindinėms smegenų ląstelėms.
„Mūsų tyrimų objektas šiuo metu kaip tik ir yra bandymas sukurti eksperimentinius metodus, kurie leistų detektuoti tuos toksiškus darinius esant ankstyviausiai Alzheimerio stadijai, kai žmogus iš esmės išoriškai tebėra sveikas, - sakė biochemikas. - Manoma, pačioje pradžioje, kol dar nepasireiškia ligos požymiai, organizme molekulių lygiu jau vyksta tam tikrų pokyčių smegenų audinių degeneracijos link. Pirmiausia nuo neuronų, kurie atsakingi už signalų perdavimus, veiklos, vadinasi, nuo suvokimo ir atminties procesų sutrikimų, galop iki silpnaprotystės ir kitų Alzheimerio liga įvardijamų požymių.“
Laukia visų
Ši tyrimų sritis įdomi dar ir tuo, kad nėra koncentruota vien į Alzheimerio ligą. Daugelio neurodegeneracinių ligų molekulinis pagrindas labai panašus ir jas molekulinių procesų lygiu galima palyginti su Alzheimerio liga. Tikimasi, kad supratus tą molekulinį mechanizmą bus galima į jį įsiterpti, pavyzdžiui, sustabdyti nepageidautinoje vietoje vykstančius biocheminius procesus.
„Žodžiu, įsigilinus į vieną sritį, atsiveria galimybė suprasti molekulinį mechanizmą įvairių neurodegeneracinių sutrikimų, kurie yra visų mūsų bėda - anksčiau ar vėliau kiekvienas gali susidurti su vienokia ar kitokia jų forma, - kalbėjo mokslininkas. - Neurodegeneracijos procesai didele dalimi yra natūralūs, nors turi įtakos ir gyvenimo būdas, įpročiai. Manoma, jog žmonių, kurie dirba protinį darbą, smegenų audiniai, neuronų plastiškumas, gebėjimas perduoti, įsiminti signalą ilgiau išlieka stabilūs. Neseniai paskelbtoje studijoje sakoma, kad ir fizinis aktyvumas gali būti vienas iš veiksnių, pristabdančių neurodegeneraciją.“
Prie Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo finansuojamo projekto „Patogeninių beta-amiloido oligomerų detekcija Alzheimerio ligos diagnostikai (AMILOIDE)“ dirba Biochemijos, Chemijos, Fizikos ir Biotechnologijos institutų, Kauno medicinos universiteto (KMU) Biomedicininių tyrimų instituto ir Neurologijos klinikos mokslininkai. Ūkio partnerė - aukštųjų technologijų kompanija „Ekspla“ - suinteresuota tyrimais, galinčiais praplėsti jos gaminamų prietaisų taikymo sritį.
„Nors tai nėra centrinė tyrimų ašis, bandysime „Eksplos“ kuriamus unikalius lazerinėmis technologijomis grįstus prietaisus panaudoti būtent tų baltyminių darinių, siejamų su Alzheimerio liga, detekcijai ir pasiūlyti metodus, kurie leistų jau tikruose pavyzdžiuose, sakysim, ligonių kraujo plazmoje ar smegenų skystyje, detektuoti tokius darinius, - pasakojo projekto vadovas G.Valinčius. - Siekiame, kad mūsų sukurtos metodikos galėtų būti praktiškai pritaikomos ligoninėse, poliklinikose minimaliai invaziniais metodais, pavyzdžiui, paimant kraujo pavyzdį, o atskirais atvejais labiau invazine procedūra - paimant smegenų skysčio iš stuburo.“
Žinoma, tokio pobūdžio tyrimai, kaip ir visos aukštosios technologijos, nėra pigūs. Reikia brangių prietaisų, labai daug kainuoja ir tyrimams būtini baltymai bei cheminiai reagentai. Tyrėjų grupė pretendavo į 400 tūkst. litų per metus paramą, tačiau gavo tik pusę sumos. Toks apkarpymas skaudžiai atsiliepia ir pačiam 2008-2010 metais įgyvendinamam projektui.
„Suprantame, kad dabar sunkmetis ir klausimai susiję su išgyvenimu, tačiau mes irgi stengiamės duoti rezultatą, kuris būtų gyvybiškai svarbus daugeliui žmonių. Visos krizės turi savybę kada nors baigtis, o dėl AMILOIDE projekto svarbu pačių tyrėjų entuziazmas. Jo nenupirksi už jokius pinigus“, - pabrėžė mokslininkas.
Šaukštai deguto
Didelės mokslinių tyrimų Lietuvoje viltys siejamos su būsimais mokslo, studijų ir verslo slėniais. G.Valinčius pripažino, kad didžiulis, maždaug 1 mlrd. litų vertės, slėnių projektas - istorinis mūsų valstybės žingsnis, tačiau jis iš esmės turėjo būti žengtas dar 2003 metais, per pirmąjį Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos etapą.
Neseniai Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo surengtas užsienio ir Lietuvos ekspertų, vertinusių slėnių programas, susitikimas. Jame kaip nacionalinis ekspertas dalyvavo ir G.Valinčius. Pasak mokslininko, galutinės nacionalinių ir abiejų užsienio ekspertų išvados dėl mokslo, studijų ir verslo slėnių kūrimo gana skirtingos. Tiek Jungtinės Karalystės mokslo ir studijų sistemos analitikų kompanija „Technopolis“, tiek Liuksemburge registruota „Intelligetsia Consultants“ teigiamai įvertino jūrinių tyrimų slėnį Klaipėdoje ir žemės ūkio mokslų slėnį „Nemunas“ Kaune. Nacionaliniai ekspertai, taip pat ir G.Valinčius, priešingai, geriausiai įvertino daugiadisciplinį Saulėtekio slėnį ir biomedicininių bei medicininių tyrimų krypties „Santaros“ slėnį Vilniuje. Kauno „Santakos“ slėnis, nacionalinių ekspertų nuomone, su tam tikromis išlygomis taip pat gali būti vertinimas teigiamai, o „Nemuno“ ir Klaipėdos slėniai, palyginti su Saulėtekio ir „Santaros“, atrodo silpnokai.
„Kodėl toks vertinimų skirtumas? Tiek užsieniečiai, tiek nacionaliniai ekspertai rado identiškų problemų, sakykim, kai kurių slėnių tematinių tyrimų krypčių nevienalytiškumą, - dėstė mokslininkas. - Užsienio ekspertai tai ypač akcentuoja, nes mūsų slėniai neatitinka vakarietiškos sampratos, ir teritoriniu, ir institucijų požiūriu yra kur kas mažesni, todėl, vakariečių manymu, turėtų koncentruotis į tam tikras prioritetines kryptis. Mes savo išvadose labiau pabrėžėme žmogiškąjį slėnių potencialą, nors ir pripažindami, kad stipriuosiuose yra tam tikras tematikos heterogeniškumas. Pavyzdžiui, Saulėtekyje prie lazerių ir medžiagotyros atsiranda civilinė inžinerija. Tas pat ir „Santakoje“. Šio slėnio pagrindinė kryptis - cheminiai tyrimai, mechatronika. Labai gerbiu kolegas KMU ir Lietuvos energetikos institute. Jie puikūs mokslininkai, tačiau kaip slėnio dalis numatytas ir toli gražu ne stipriausias KMU padalinys - Farmacijos fakultetas. Užsieniečiai tai iškart pamato - kodėl investijos skiriamos sričiai, kuri pirmiausia yra atitrūkusi nuo pagrindinės slėnio tematikos, kitas dalykas - jos potencialas silpnokas. Atsižvelgdami į tuos šaukštus deguto ir rašo dešimtukus slėniams, kurie yra tematiškai koncentruoti.“
Teisėti lūkesčiai?
Užsienio ir nacionaliniai ekspertai taip pat sutarė, kad valstybės mastu vykdoma slėnių programa neturi aiškios vadybos schemos - kaip šis vienetas bus valdomas. G.Valinčiaus manymu, tai yra kultūrinė problema. Daugelis šio proceso dalyvių, ypač mokslo institucijų vadovai, žiūri į programą kaip į aparatūros ir infrastruktūros apskritai atnaujinimą. Taigi, atrodytų, teisėti lūkesčiai, kad parama būtų išdalyta visiems po lygiai, nes visi turi teisę pagerinti savo sąlygas.
„Bent jau mūsų kartai toks dalykas nutinka tik sykį gyvenime, - apie milijardinį slėnių projektą kalbėjo ekspertas, - todėl reikėtų užduoti klausimą: galbūt galime ką nors daugiau padaryti, nei paprasčiausiai pasidalyti lėšas? Gal naudingiau būtų smarkiai sustiprinti tas sritis, kurios vėliau ir iš kitų sričių pritrauks mokslininkų spręsti visuomenei aktualias problemas. Mano akimis žiūrint, viena svarbiausių slėnių problemų - nėra aiškios vizijos, ko siekiame, todėl nesama ir aiškios vadybos schemos, kaip slėniai bus valdomi. Vyriausybės nutarime numatyta, kad jų valdymas bus vykdomas vadovaujant tarybai, sudarytai iš slėnių asociacijos dalyvių. Užsienio ekspertai taikliai pabrėžė, kad taryba iš principo nėra valdymo organas. Turi būti valdyba, kuri vadovaujasi slėnio partnerių sutartyje apibrėžtais principais. Ji būtų deleguota pačių dalyvių, turėtų teisę ir prisiimtų atsakomybę reguliuoti finansų srautus, kurie garantuoja slėnių gyvastį. Dabar to nėra.“
Ekspertai pasigedo ir aiškių verslo įsipareigojimų slėnių programose. G.Valinčius prisipažino, kad nedrįstų kaltinti verslininkų. Jeigu jie neinvestuoja, vadinasi, nesitiki naudos. Taip pat gali būti, kad nacionalinis verslas tiesiog neturi potencijos absorbuoti naujas žinias, nors tokių verslo įmonių Lietuvoje jau yra, pavyzdžiui, „Ekspla“, „Fermentas“, „SICOR Biotech“. Kita vertus, galima pritraukti užsienio kompanijų. Rezultatas bus toks pat: jos sukurs Lietuvoje darbo vietų, o mokslo sistemą pasieks nauji pinigų srautai.
Dar viena problema, kaip pažymėjo tiek užsienio, tiek nacionaliniai ekspertai, - neatsižvelgiama į tarptautinį kontekstą. Europoje vyksta daugybė panašių procesų. Pavyzdžiui, „European Roadmap for Research Infrastructures“ („Europos mokslinių tyrimų infrastruktūros kelrodyje“), viename iš Europos strateginių dokumentų (prie jo rengimo prisidėjo ir G.Valinčius), pristatomi 44 svarbiausi ir didžiausi Europos infrastruktūriniai projektai, kurie bus įgyvendinami per ateinančius 20 metų ir kurių bendra statybos darbų sąmatinė vertė - per 30 mlrd. eurų. Taigi net didelei valstybei vienai neįgyvendinami. Atsižvelgus į tai, kokios galimybės Lietuvai atsivertų dalyvaujant šiuose projektuose, būtų galima net pakoreguoti slėnių programas. Kol kas tik Vilniaus universiteto (VU) Lazerinių tyrimų centras yra vieno iš šių elitinių projektų dalyvis. Aktyviai prisidėti prie kito europinio projekto pasirengęs Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centras Kaune ir Vilniuje esantis Lietuvių kalbos institutas.
Pritraukti talentus
2000 metais Europa iškėlė Lisabonos strategiją - ambicingą planą mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityse įsiveržti į pirmaujančias pozicijas pasaulyje. Kaip pažymėjo G.Valinčius, anksčiau Europa konkuravo daugiausia su JAV, Kanada ir Japonija, o dabar akivaizdu, kad naujų mokslinės galios centrų jau esama Pietryčių Azijoje, Kinijoje. Anksčiau ar vėliau jų atsiras Indijoje, Korėjos pusiasalyje, labai daug ambicijų turi arabų šalys.
Įgyvendinant Lisabonos strategiją ypač aktualus yra mokslinės infrastruktūros klausimas, todėl 2002 metais buvo įsteigtas Europos mokslinių tyrimų infrastruktūros strategijos forumas (ESFRI - European Strategy Forum on Research Infrastructures), į kurį nacionalinės ES vyriausybės deleguoja savo atstovus. Toks Lietuvos atstovas nuo 2004 metų, kai mūsų valstybė tapo ES nare, yra G.Valinčius.
Pasak mokslininko, dar pernai Slovėnijoje vykusioje ESFRI konferencijoje buvo iškeltas klausimas dėl akivaizdaus naujų ES šalių raidos disbalanso, nes, pažvelgus į numatomų investicijų geografiją, aišku, kad daugiausia mokslo infrastruktūros bus kuriama į Vakarus nuo Oderio. Naujosios ES valstybės kai kuriose srityse liko kaip ir pilkojoje zonoje, kurioje beveik nieko nevyks. 2006 metais paskelbtame „European Roadmap for Research Infrastructures“ išryškėjęs Rytų ir Vakarų Europos šalių raidos disbalansas matyti ir atnaujintame 2008-ųjų leidinyje.
Šių metų kovą Čekijoje surengta ESFRI konferencija, kaip pasakojo G.Valinčius, buvo orientuota būtent į tuos regioninius klausimus ir darnią socialinę plėtrą: kaip šalys bendradarbiaus mokslinių išteklių dalijimosi srityje, kai jau bus sukurtos numatytos infrastruktūros, ar tų infrastruktūrų sutelkimas Vakaruose nesukels protų nutekėjimo Rytų Europos valstybėse.
Per baigiamąjį konferencijos posėdį apibendrinamąjį pranešimą skaitė Lietuvos atstovas. „Vykstant infrastruktūrų plėtrai ir dėl objektyvių priežasčių didiesiems projektams koncentruojantis senosiose ES šalyse, vis dėlto turime rasti metodų, kurie naująsias nares padarytų aktyvias tų projektų dalyves, - pagrindinę pranešimo mintį persakė G.Valinčius. - Tai pirmiausia gali būti pasiekta per specialias programas, skiriant laiko, mokslinių instrumentų ir kitų infrastruktūros išteklių tyrėjams tų valstybių, kurios finansiškai nedalyvauja projektuose. Dabar projektai yra tarsi paneuropiniai, tad atsiranda kolizija tarp finansinių įsipareigojimų ir tų, kurie negali jų prisiimti dėl ekonominės padėties. Antras dalykas - metas suprasti, kad kitos pasaulio šalys ir regionai stengiasi, o ateityje dar įnirtingiau stengsis konkuruoti su Europa dėl protų, todėl labai svarbu, kaip nuo konkurencijos Europos viduje dėl gabiausių tyrėjų pereiti prie koordinuotų bendrų veiksmų ugdant gausią naująją mokslininkų kartą. Modernios mokslinių tyrimų infrastruktūros yra vienas svarbiausių veiksnių pritraukti, išauginti ir išlaikyti talentus Europoje.“
Mokslinių tyrimų požiūriu labai svarbus universitetų vaidmuo, nes būtent juose rengiami žmonės, kurie dirbs su naujausiais instrumentais, todėl, G.Valinčiaus įsitikinimu, tikslinga skatinti universitetus aktyviau įsitraukti į ESFRI procesą. Lietuvos universitetai yra tarp pagrindinių žaidėjų mokslo, studijų ir verslo slėnių programose. Tapdami aktyviais ESFRI proceso dalyviais, t. y. įsipareigodami ir koordinuodami savo investicijas, atsižvelgdami į tai, kas vyksta Europoje, jie galėtų būti ir elitinių Europos projektų partneriai.
„Lietuvoje bus padarytos neprecedentės investijos į mokslinių tyrimų infrastruktūrą ir duotas didžiulis impulsas visai mokslo sistemai, - apie mokslo, studijų ir verslo slėnius pasakojo G.Valinčius. - Kitas dalykas, žmonės išmoks dirbti kartu. Ne tik kaip laboratorija, institutas, universiteto fakultetas. Didžiulis slėnių laimėjimas bus žmonių supratimas, kad, be asmeninių, yra ir bendri interesai, į kuriuos taip pat reikia atsižvelgti, nes jie iš esmės - svarbiausi. Kur kas daugiau galima pasiekti bendradarbiaujant, o ne kovojant vienas su kitu ir bandant atsiplėšti didesnį kąsnį.“
----------------------
VU absolventas G.Valinčius 1989-1998 metais buvo VU Fizikinės chemijos katedros docentas. Ketverius metus nuo 1998-ųjų dirbo vizituojančiu mokslininku Nacionaliniame standartų ir technologijų institute JAV. Pakviestas kaip elektrochemijos srities specialistas, beveik nieko bendra neturintis su biologiniais procesais, šio instituto Biotechnologijos skyriuje pateko į visiškai skirtingą nei Lietuvoje daugiadisciplinę terpę. Grįžęs į Lietuvą pradėjo dirbti Biochemijos institute. Yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Chemijos ir bioinžinerijos katedros docentas. Kasmet 1,5-3 mėnesiams vyksta į JAV vykdyti mokslinių tyrimų: dirbo viename prestižiškiausių biomedicininių tyrimų srityje Johnso Hopkinso universitete, Carnegie Mellon universitete ir didžiausiame JAV Ohajo valstijos universitete.
Milda Kniežaitė
