86 mln. metų be maisto. O deguonies – tiek mažai, jog vos pakanka palaikyti medžiagų apykaitai. Ar gali koks nors organizmas, kad ir vienaląstis, tokiose sąlygose būti laikomas gyvu? Gali, bet ne daugiau, byloja naujo tyrimo duomenys.
Vandenyno dugno gelmėse buvo aptikta mikrobų kolonija, gyvuojanti dar nuo Juros periodo vidurio. Toks mikroorganizmų atkaklumas atkreipia dėmesį į keletą įdomių momentų, kurie būtų aktualūs nežemiškos gyvybės paieškose.
Vandenynų dugno nuosėdose gyvena nepaprastai daug mikrobų – ten aptinkami maždaug 90 proc. planetos vienaląsčių organizmų. Tokiose sąlygose gyvenančiais pirmuonimis labiausiai domisi biologai, tyrinėjantys gyvybei itin nepalankiose sąlygose gyventi sugebančias rūšis. Hansas Rojus (Hans Røy) su kolegomis į vandenyno dugno gelmes siekė prasigręžti dar giliau ir patyrinėti pačias nuožmiausias gyvybei vietas, kur maisto ištekliai yra neregėtas deficitas ar tokių išvis nėra, o deguonis – ypač reta prabanga.
H. Rojus su kolegomis iš Danijos bei Vokietijos tyrinėjo raudonąjį molžemį, iškastą netoli pusiaujo iš Ramiojo vandenyno dugno gelmių. Laivo „Knorr“ grąžtu mokslininkai į okeano dugną prasigręžė 28 metrus ir pasiekė nuosėdų sluoksnį, susiformavusį iš dinozaurų laikų liekanų. Tyrinėdami iškeltą dugno gruntą, mokslininkai įsitikino, jog organizmai tebegyvena ir giliausiai slūgsojusiuose iškasenų fragmentuose.
Maža to, jie ne tik gyvena, bet ir kvėpuoja deguonimi, kurio tokiame gylyje beveik nėra – kvėpuoja neįtikėtinai lėtai. Kuo giliau slūgso nuosėdos, tuo mažiau ten maistingųjų medžiagų ir deguonies – savo ruožtu, tuo mažiau jų yra pratę naudoti ten egzistuojantys mikroorganizmai. Tyrėjus nustebino tai, jog tokiame gylyje aptikti mikrobai „šviežio maisto“ nėra ragavę nuo pat tos epochos, kai jie ten buvo palaidoti – prieš 70-86 mln. metų.
Kad atrastų mikroorganizmų kolonijos biomasė padvigubėtų, reikia maždaug tūkstančio metų. Anot tyrėjų, tai gali reikšti, jog maždaug tiek pat laiko gali vykti ir vienaląsčio dalijimosi (dauginimosi) procesas. Palyginimui, kad pasidalytų bakterija E. coli, reikia nuo 17 iki 30 minučių. Kitaip tariant, kad įsitikintum, jog tie sutvėrimai yra gyvi (juose vyksta metabolizmi procesai ir auga jų biomasė), tektų laukti maždaug 1 tūkst. metų.
H. Rojus su kolegomis yra linkę manyti, jog atrastos bakterijų kolonijos gyvena gyvybei absoliučiai kraštutinėmis sąlygomis: jų DNR ir baltymų funkcionavimą palaiko bene minimaliausias iš visų įmanomų energijos kiekis.
Šis faktas gali būti įdomus dėl keleto priežasčių. Pirmiausiai, tokie gyvybės egzemplioriai yra neabejotinai reti atvejai, leidžiantys daryti prielaidą, jog mokslininkai geriausiu atveju apie prokariotus žino dar tikrai ne viską. Tai, kaip vienaląsčiai gyvena laboratorijose, gali neturėti nieko bendro su tuo, kaip jie gyvena vandenyno dugno gelmėse.
Antra, dar kartą įsitikinta, jog gyvybė egzistuoja net ir ten, kur, rodos, fiziškai tai būtų neįmanoma – šis momentas gali būti aktualus astrobiologams. Pasirodo, mikrobai gali gyventi net ir pačiose atšiauriausiose sąlygose, kur bet kokios formos energijos ištekliai geriausiu atveju yra smarkiai riboti. Jei jau taip, galbūt jie galėtų išgyventi ir už mūsų planetos ribų?
