Medžiotojo-rinkėjo kauluose, aptiktuose neolitinėje archeologinėje vietovėje Riniukalns, Latvijos šiaurėje, aptikti maro sukėlėjai – bakterija Yersinia pestis.
Dviejų žmonių palaikai šioje vietovėje buvo aptikti dar XIX a., tačiau vėliau buvo „pamiršti“ Vokietijoje sukauptoje antropologinėje kolekcijoje iki pat 2011-ųjų. Vėliau atliktų kasinėjimų metu buvo aptikti dar du kapai.
Senovės bakterijos DNR nėra kelių genų, kurie marą vėliau pavertė daug pavojingesne liga: prieš 5300 metų ji negalėjo būti perduodama nuo žiurkių ir kitų graužikų nešiojamų blusų, o buboninis maras, siautęs viduramžiais Eurazijoje ir retkarčiais pasitaikantis ir šiomis dienomis, plinta būtent tokiu būdu.
20-30 metų vyras iš Riniukalnės, sprendžiant iš jo liekanų analizės, mirė nuo maro, tačiau buvo palaidotas taip pat, kaip ir jo žemiečiai, tai yra tai, kas su juo nutiko nebuvo laikoma kažkuo išskirtiniu ir reikalaujančiu išskirtinio dėmesio.
„Labiausiai tikėtina, kad jam įkando graužikas, jis užsikrėtė Yersinia pestis ir mirė po kelių dienų, gal savaitės, nuo septinio šoko“, – aiškino tyrimą atlikęs mokslininkas Benas Krause-Kyora iš Kylio universiteto Vokietijoje.
Trijuose kituose skeletuose, kurie buvo palaidoti šalia, maro pėdsakų nebuvo aptikta.
Vėliau maras mutavo ir tapo užkrečiamesniu bei daug labiau mirtinu virusu. Europos istorijoje buvo net kelios maro pandemijos; viena jų, žinoma kaip „Juodoji mirtis“, XIV a. išnaikino iki pusės visų žemyno gyventojų, rašoma BBC.
Vėlesnės ligos bangos užgriūdavo Europą dar kelis šimtmečius ir nusinešė šimtus milijonų gyvybių.
Mūsų laikais maras yra pagydomas antibiotikais jeigu pavyksta pakankamai greitai diagnozuoti ligą.
Keičia mokslininkų nuomonę apie viruso atsiradimą ir mutaciją
Šios ankstyvos maro formos sukėlėjų aptikimas leidžia mokslininkams peržiūrėti ankstesnius įsitikinimus dėl ligos evoliucijos. Iki šiol buvo gaji hipotezė, kad maras buvo toks pats užkrečiantis ir priešistoriniais laikais ir būtent todėl tai tapo daugelio žūčių Vakarų Europoje neolito pabaigoje priežastimi.
Tačiau Kylio universiteto mokslininkai dabar teigia, kad maras padrikai persiduodavo nuo gyvūnų žmonės apytikriai dar prieš 7 tūkst. metų, kuomet Centrinėje Europoje atsirado pirmosios žemės ūkio atšakos. Kadangi tuomet ši liga nebuvo tokia užkrečiama, didelių protrūkių tuo laikotarpiu nebuvo.
