Susirgimų vėžiu dabar vis daugėja dėl šiuolaikinio gyvenimo būdo ir kitų aplinkos veiksnių. Negana to, padidėjęs kitų ligų išgyvenamumas leidžia vis didesniam skaičiui žmonių sulaukti amžiaus, kai rizika susirgti vėžiu padidėja. Kaip teigia Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra: „Paprastai, daugiausia vėžio atvejų yra diagnozuojama šalyse, kur gyvenimo trukmė yra ilgiausia, o išsilavinimo ir gyvenimo lygis yra aukščiausi.“
Dėl šios priežasties, nepaisant kelių išimčių, atrodo logiška laikyti laikus iki pramonės revoliucijos, kaip erą be vėžio.
Kai dr. Piersas Mitchellis iš Kembridžo universiteto ištyrė 143 žmonių, mirusių tarp 500 m. ir 1600 m., skeletus, jis nesitikėjo aptikti tiek daug auglių. Taip jis suprato, kad tikrasis vėžio susirgimų rodiklis viduramžiais gali būti daug didesnis, nei ankstesnių tyrimų metu nustatytas mažiau nei 1 proc.
P. Mitchellis sakė: „Dauguma vėžio rūšių, kurios susiformuoja minkštuose organų audiniuose, viduramžių palaikuose jau seniai yra suirusios. Tik tam tikros vėžio rūšys išplinta į kaulą, iš kurių vos kelios yra pastebimos kaulo paviršiuje, taigi bet kokių piktybinių navikų pėdsakų ieškojome kaulo viduje.“
Kompiuterinė tomografija atskleidė penkis matomus vėžio požymių atvejus (3,8 proc.), iš kurių visi palaikai kadaise priklausė vyrams. Laikantis prielaidos, kad maždaug 50–60 proc. vėžio rūšių šiandien neišplinta į kaulus, P. Mitchellis ir jo kolegos padarė išvadą, kad šiuo istoriniu laikotarpiu vėžiu susirgdavo apie 9–14 proc. Anglijos gyventojų. Paprastai nėra įmanoma nustatyti, kokia vėžio rūšimi sirgo šie žmonės, tačiau kai kurios rūšys buvo atmestos.
„Dabar galime įtraukti vėžį į pagrindinių mirčių priežasčių viduramžiais sąrašą“, – sakė dr. Jenna Mittmar.
Tačiau vis tiek, tuo metu vėžiu buvo sergama daug rečiau nei šiandien, kuomet 4050 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų prieš mirtį suserga vėžiu, įskaitant ir asmenis, kurie miršta ne nuo šios ligos. Tačiau turint omenyje trumpesnę žmonių gyvenimo trukmę, oro taršos ir tabako nebuvimą bei didelį fizinį aktyvumą, yra gan keista sužinoti, kad net viduramžiais vėžys buvo didelė problema.
Tyrime naudoti kaulai buvo iškasti iš šešių skirtingų kapinių Kembridže. Dauguma ekshumuotų palaikų buvo nepilni, taigi siekiant nuoseklumo, komanda naudojo tik tuos skeletus, kuriuose buvo galima atlikti stuburo, dubens ir šlaunų kaulų tyrimus.
Šį kriterijų atitiko dvigubai daugiau vyrų nei moterų palaikų, o tai galėjo šiek tiek iškreipti tyrimo rezultatus. Autoriai taip pat pabrėžia, kad tyrimo imtis yra ribota, o geografinis diapazonas – gana mažas. Taigi negalima atmesti ir galimybės, kad tuo metu Kembridžas dėl kokios nors nežinomos priežasties tapo vėžio židiniu. Kita vertus, galbūt pasaulis, kurio mūsų kartoms pavyko išvengti, buvo daug baisesnis negu manėme, juk vargu ar tuometinis gydymas suteikė bent menkiausią palengvėjimą.
