Kai NASA kosminis zondas „New Horizons“ 2015 metais priartės prie Plutono, jo padarytos nuotraukos padės mokslininkams nustatyti, ar po paviršiniu ledo sluoksniu gali slypėti vandenynas. Ši kosminė misija atveria duris naujų skysto vandens egzistavimo paieškų Saulės sistemoje galimybėms.
Naujas JAV mokslininkų tyrimas apie Plutone galimai esantį vandenyną, slepiamą paviršinės ledo dangos, ne tik konstatuoja, jog tokia galimybė iš tiesų reali, bet ir nurodo požymius, kuriuos aptikus „New Horizons“ kosminiam aparatui būtų galima patvirtinti tokio vandenyno egzistavimą, praneša „Space.com“.
Plutono paviršiaus dangą sudaro plonas sušalusio azoto sluoksnis, po kuriuo yra vandens ledo danga. Kalifornijos universiteto Santa Kruze (JAV) planetologai Guillaume Robuchonas ir Francis Nimmo pabandė išsiaiškinti, ar po šia vandens ledo pluta gali egzistuoti vandenynas, ir jei taip, kokie galėtų būti nykštukinės planetos paviršiuje matomi jo egzistavimo įrodymai.
Šie mokslininkai parengė Plutono šiluminės evoliucijos modelį ir nagrinėjo jo paviršiaus dangos ypatybes siekdami išsiaiškinti, kaip jai atsilieptų žemiau tyvuliuojantis vandenynas. Ironiška, tačiau lengviausia būtų nustatyti, kad jokio požeminio vandenyno Plutone nėra, sakoma pranešime. Pasak tyrėjų, sukantis sferiniams dangaus kūnams jų kampinis greitis stumia medžiagą pusiaujo link, taip formuodamas iškilimą. Jei Plutone yra skystas vandenynas, virš jo esantis ledas plūduriuotų sumažindamas tokį iškilimą. Taigi, jei „New Horizons“ aptiktų didelį iškilumą Plutono paviršiuje, kuris buvo susidaręs mažajai planetai kažkada sukantis didesniu greičiu, tai reikštų, jog poledinio vandenyno čia nėra.
„Jei iškilimas egzistuoja, jis turėtų būti maždaug 10 kilometrų aukščio, tai jį tikrai bus galima pastebėti", - sakė Francis Nimmo. Jam pritaria ir „New Horizons“ tyrimų programos mosklininkas Halas Weaveris, pareiškęs, kad šio kosminio zondo prietaisai Plutono formą išmatuos labai tiksliai.
2006 m. paleistas „New Horizons“ Plutoną pasieks 2015 m. balandį. Jis ne tik fotografuos nykštukinę planetą, bet ir matuos jos temperatūrą, retos atmosferos sudėtį ir Saulės vėjo savybes. Bus tiriami ir Plutono paviršiaus ypatumai bei jo sudėtis. Plutonui vėstant dėl temperatūros pokyčių turėjo keistis ir jo apimtis, o tai turėjo atsiliepti jo paviršiui. Tiriant galimus lūžius ir kitus paviršiaus darinius būtų galima nustatyti, ar po paviršiumi gali egzistuoti vandenynas.
Pasak NASA atstovų, „New Horizons“ nebus nukreiptas į orbitą aplink Plutoną, jis tik praskris pro šalį. Tačiau Plutono paviršiaus fotografavimas prasidės dar prieš 3 mėnesius iki artimiausio prasilenkimo taško. Skelbiama, kad „New Horizons“ nufotografuos visą apšviestą Plutono paviršiaus dalį, tačiau tik ta jo dalis, kuri bus atsukta į kosminį zondą didžiausio priartėjimo metu, bus nufotografuota didžiausia raiška.
Didžiausia raiška (62 metrai viename vaizdo taške) bus įmanoma „New Horizons“ esant už 12 500 kilometrų nuo Plutono. Tačiau net ir iš didesnio atstumo padarytos nuotraukos bus bent 10 kartų ryškesnės, nei gautos „Hubble“ kosminiu teleskopu, sakoma pranešime.
Maždaug 40 kartų toliau nuo Saulės nei Žemė esantis Plutonas neatrodo tinkama vieta skystam polediniam vandenynui egzistuoti, tačiau mokslininkai mano, kad ledą galėtų ištirpinti jo gelmių šiluma. Mokslininkų parengti modeliai rodo, kad visą Plutoną juosiantis vandenynas turėtų būti maždaug 165 kilometrų gylio, jis būtų pasislėpęs po maždaug tokio pat storio ledo pluta.
