Po intensyvaus pasirengimo, keletui laimingųjų astronautų tenka galimybė į Žemę pažvelgti pro erdvėlaivio iliuminatorių. Taip jie keliauja į aukštai virš mūsų planetos skriejančią Tarptautinę kosminę stotį, kurioje vėliau susiduria su įdomia, visą jų orientaciją erdvėje keičiančia patirtimi – nesvarumu. Stotyje nebėra tokių sąvokų, kaip „viršus“ ir „apačia“, o jos gyventojai tampa besvoriais. Jie gali levituoti ir tiesiai, ir aukštyn kojomis, atsispirti nuo sienų ir daryti kulversčius ore. Atsistojus ant rankų arba keletą minučių greitai pasisukus ratu, galva jiems neapsisuka. Net ir pėdų oda tampa švelnutėlė, mat kojos nebenaudojamos pagal Žemėje įprastą paskirtį – juk astronautai nebe vaikšto, o nuolat sklendžia.
Nors gali pasirodyti, kad nieko nėra šauniau už tokią patirtį, adaptacija prie jos užtrunka ne vieną savaitę. Pirmosiomis dienomis kosmose astronautai išgyvena savotišką jūros ligą ir pratinasi prie nestabilumo jausmo. Keistus potyrius sukelia pilve sklendžiantys vidiniai organai, o ir skaudžiai susidaužti galvą į kokį nors prietaisą labai lengva tinkamai neapskaičiavus judėjimo greičio. Astronautams tenka susitaikyti, kad ir miegas nebebus toks, koks anksčiau. Minkšta, atpalaiduojanti lova ir puri pagalvė nebetenka reikšmės, nes miegoti vis tiek tenka levituojant. Ir nors prie tokių nepatogumų galima priprasti, ilgainiui nesvarumas gali turėti neigiamų pasekmių astronautų organizmams. Dėl nuolatinio traukos nebuvimo pradeda po truputį atrofuotis raumenys, retėja kaulai. Norėdami išvengti rimtų ligų, astronautai kosmose valandų valandas lieja prakaitą dirbdami su treniruokliais ir taip stiprindami savo kūnus. Tad geriau pagalvojus... galbūt mums to lėkimo per kalnelį Žemėje ar šuolio su guma ir pakaks, ar ne?
Išsamiau žiūrėkite laidoje „Mokslo sriuba“.
