Atrodo, atsakyti į šį klausimą praktiškai yra labai lengva. Tereikia į lėktuvą pasiimti svarstykles ir ant jų reikiamu metu, kuomet lėktuvas bus pakilęs į įprastą skrydžio aukštį, užlipti. Tačiau įprastai keliautojai eksperimentų skrydžio metu nenori daryti, o ir aplinkiniai į juos gali keistai žiūrėti. Todėl dauguma pasvarstymų šia tema yra visiškai teoriniai. Ir nuomonės šiuo klausimu vis dar išsiskiria.
Vieni teigia, kad dėl lėktuvo greičio žmonės ir kiti objektai skrydžio metu pasunkėja. Tai pagrindžia ir vadinamoji Lorenzo transformacija, kuri apibrėžia dviejų kūnų, judančių vienas kito atžvilgiu, pokyčius erdvėje. Lorenzo transformacija yra gana sudėtingas reiškinys, tačiau kai kurie matematikos entuziastai (tarp kurių yra ir oro linijų pilotų) skaičiuoja, kad įprastu greičiu skrendantis lėktuvas ir jo keleiviai Žemės atžvilgiu būtų 1,000000000000004 karto sunkesni. Aišku, pokytis (transformacija) yra neįtikėtinai maža, todėl ji neįtikino kitų šio klausimo teoretikų.
Lorenzo transformacija tereiškia, kad santykinė žmonių masė padidėtų Žemės atžvilgiu. Tačiau svoris nėra masė – svoris priklauso nuo masės ir gravitacijos (Žemės traukos). Kuo toliau judame nuo Žemės centro, tuo gravitacija yra mažesnė ir šis efektas įprastame lėktuvo skrydžio aukštyje yra didesnis nei H. Lorenzo kadaise aprašyta transformacija. Jei lėktuvas skristų maždaug 12 km aukštyje, žmonių svoris sumažėtų maždaug 1 % - šis pokytis kur kas didesnis, nei tas, kurį lemia lėktuvo judėjimo greitis. Todėl galima pasakyti, kad mes lėktuve tikrai sveriame mažiau.
Tačiau tai tik teoriniai pasvarstymai. Lėktuvui pakilus į didelį aukštį keičiasi ir oro slėgis. Svarstyklės yra sureguliuotos tiksliai veikti tame aukštyje, kuriame gyvena žmonės, todėl jų tikslumas skrydžio aukštyje nėra toks aukštas. Visgi, eksperimentą vienas entuziastas visgi atliko.
Cody Don Reeder yra garsus „Youtube“ kūrėjas, atliekantis įvairius eksperimentus. Bene įdomiausi jų yra susiję su metalurgija, kalnakasyba ir vakuumo kamera. Šįkart jis nusprendė pasinaudoti skrydžiu, kad patikrintų, ar lėktuve mes sveriame mažiau. Tam jis pasitelkė mažas juvelyrines svarstykles ir volframo kubelį, kuris ant žemės svėrė maždaug 295 gramus.
Oro slėgio pokyčiai mažas svarstykles veikia mažiau, o ir volframas pasižymi itin dideliu tankiu. Todėl mokslo entuziastui pavyko nustatyti, kad kubelis skrydžio metu sveria maždaug 1-2 gramus mažiau. Vėliau Reederis kubelį pasvėrė ant aukšto kalno – pakilus maždaug 900 metrų virš pirminio svėrimo vietos kubelis svėrė 60 miligramų mažiau.
Tačiau tai tik dalis istorijos. Kubelis skrendat į rytus svėrė 1,384 g mažiau nei pirminis svėrimas ant žemės, o į vakarus – tik 0,582 g mažiau. Tai paaiškinama išcentrine jėga. Žemės sukimasis taip pat daro įtaką svoriui, priklausomai nuo to, ar lėktuvas skrenda planetos sukimosi kryptimi ar prieš ją. Skrendant į rytus išcentrinė jėga yra mažesnė (perkeltine prasme, anuliuojama lėktuvo greičio), todėl to skrydžio metu gauti duomenys tiksliai nurodo tame aukštyje patiriamą svorio sumažėjimą.
Tai ne tik įrodo, kad skraidydami mes sveriame šiek tiek mažiau, bet ir dar kartą demonstruoja, kad mokslo entuziastai gali atsakyti į daugybę smalsius žmones jaudinančių klausimų.
