Su naujuoju Mokslo ir studijų įstatymu siejamos viltys, kad užtrukusiai reformai galų gale bus suteikta reikiama kryptis ir pagreitis, tačiau akademinei visuomenei kyla ir nemažai abejonių.
Mykolo Romerio universitete (MRU) LŽ surengtoje diskusijoje „Lietuvos aukštojo mokslo ir švietimo reformos situacija ir perspektyvos“ dalyvavo švietimo ir mokslo viceministrė dr. Nerija Putinaitė, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas dr. Bronislovas Lubys, akademikas prof. Antanas Buračas, MRU senato pirmininkas prof. Vytautas Pakalniškis, Teisės fakulteto dekanas prof. Egidijus Jarašiūnas, Strateginio valdymo ir politikos fakulteto dekanas doc. Gintaras Aleknonis.
Ar bus kam konkuruoti?
V.Pakalniškis:
- Universitetų reformos pagrindas yra autonomija ir atsakomybė už savo darbo rezultatus. Politikai turėtų sudaryti tokias finansines, teisines prielaidas, kad universitetai galėtų plėtotis dinamiškai, atsakingai. Kitaip sakant, kai yra sudarytos prielaidos patirti nesėkmę, atsiranda poreikis nuolat galvoti apie perspektyvą. Universitetams tai - studijos ir moksliniai tyrimai. Jų vienovė ir skiria universitetus nuo kolegijų. Dabar jau konkuruojame gana plačiame regione, ir universitetai turi būti pasirengę dalyvauti toje tarptautinėje konkurencijoje. Jeigu nieko nedarysime, gali atsitikti taip, kad nebebus kam konkuruoti.
Naujasis įstatymas kai kuriais atvejais man dar neaiškus. Iki šiol vyravo administravimas. Nors formaliai turime autonomiją, administravimo iš viršaus sistema išlikusi gana stipri. Pavyzdžiui, reikia registruoti naują magistro studijų programą, o mūsų klausia, ar ištyrėme poreikį. Atseit tokios profesijos žmonės jau rengiami kituose universitetuose. O gal mes geriau padarysime? Konkurenciją riboja iš senų laikų atėjęs požiūris, kad universitetų misija - rengti specialistus darbo vietoms. Suplanuojame, ko reikia, ir parengiame. Šiais laikais požiūris turėtų būti platesnis. Vis dėlto universitetų misija pirmiausia yra mokslinė. Kartais iš mūsų politikų pasigendu techninių ir socialinių, humanitarinių universitetų diferencijavimo. Techniniai dalykai gal šiek tiek daugiau gali būti susiję su darbo vietų paklausa, bet socialiniai, humanitariniai mokslai - ypatingas mūsų paveldas. Sovietmečiu Lietuva buvo inžinierių ir žemdirbių kraštas. Sąmoningai vykdyta tokia politika, kad socialiniai mokslai respublikose nebūtų plėtojami. Socialinių ir humanitarinių mokslų plėtra ypač svarbi mūsų visuomenės narių kaip piliečių ugdymui. Ir dabartinis laikotarpis aiškiai rodo, kad ekonominės krizės problema labiau susijusi su socialinių mokslų problematika, negebėjimu valdyti iš tikrųjų labai sudėtingų finansinių ir socialinių situacijų.
Antras dalykas - universitetų finansavimas. Visada buvome už tokį finansavimą, kuris atvertų laisvę konkurencijai ir pasirinkimui. Finansinė universiteto sėkmė priklauso nuo to, kokias studijų programas pasirinko ir kiek jos aktualios. Dabar teikiamas finansavimo būdas tenkina tik iš dalies, nes lieka administracinis finansavimo skirstymas tarp įvairių sektorių.
Trečias dalykas - atskaitomybė visuomenei. Ji iš tikrųjų būtina, bet, manau, šiek tiek pervertinama tarybų funkcija. Nebus tiek naudos, kiek tikimasi, bet skaidrumo, žinoma, padaugės.
Sakyčiau, naujojo įstatymo intervencija į šias tris sritis - finansavimą, ministerijos ir universiteto santykius bei skaidrumą - sukels naujų problemų, nes finansavimo administravimas gali gerokai komplikuoti kai kuriuos santykius ir žmonių pasirinkimo galimybes. Nors pats modelis būtų priimtinas, jo įgyvendinimas labai problemiškas.
Velnias glūdi smulkmenose
N.Putinaitė:
- Jei modelis priimtinas, o įgyvendinimas neaiškus, raginame siūlyti galimus jo būdus. Įstatymas yra bendrieji principai ir daug ką bus galima konkretinti poįstatyminiais aktais. Ypač studijų ir mokslo finansavimą. Ir dėl socialinių mokslų padėties - viskas priklauso nuo studijų metodikų, patvirtintų poįstatyminiuose aktuose. Dažniausiai velnias glūdi smulkmenose, o ne principuose. Vienas principas, kurio laikėsi įstatymo kūrėjai ir kurį plėtojo, yra iniciatyvų išlaisvinimas ir galimybių išplėtimas. Pirmiausia universitetams suteikiama galimybė disponuoti turtu. Numatoma, kad didžioji lėšų dalis mokslui bus skiriama konkursų tvarka. „Studijų krepšelis“ taip pat reiškia, jog iš anksto nebus žinomas valstybės paskirstomas priedas - jis priklausys nuo stojančiųjų santykio, jų pasirinkimo. Mūsų siūlymas yra sukurti iš tikrųjų konkurencingesnę aplinką, išlaisvinti universitetus jų iniciatyvoms. Kai aukštosios mokyklos turės savo turto, galės investuoti jį į laboratorijas, bendrabučius, ten, kur matys, kad gali įgyvendinti savo misiją.
Kitas dalykas, ką turime paveldėję. Žinome tą liūdną praktiką, kai buvo mėginama vertinti pagal mokslo rezultatus, bet visą laiką nugludinant, kad būtų po lygiai. Tokios bendros politikos tendencija - vienodos aukštosios mokyklos. Mūsų tikslas - kad jos per finansavimo mechanizmus ir suteikiant daugiau laisvių diferencijuotųsi. Vienos galbūt labiau orientuotųsi į studijas, kitos - į mokslą, ir kad galiausiai taptų aišku, kas yra kolegija, kas - universitetas. Ir būtent ne iš viršaus bus sprendžiama, kuri programa turi likti, kurios aukštosios mokyklos turi būti sujungtos, o remiantis pačių mokyklų iniciatyvomis.
Suprantu skeptikų pozicijas. Ta reforma, kai niekas nejuda į priekį, visiems taip atsibodo, kad vieni yra pavargę, o kiti nebetiki: vis tiek nepavyks nieko gero padaryti, žmonės iš principo korumpuoti ir viską pavers blogu. Mes laikomės vis dėlto optimistinio požiūrio, kad geri studentai nori gerai studijuoti, geri dėstytojai nori gerai dėstyti, geri universitetai nori teikti geros kokybės studijas ir mokslą. Jeigu iš tikrųjų yra priešingai ir mes gyvename tokioje visuomenėje, kur visi nori vienas kitą apgauti, blogai dirbti, sąmoningai kenkti, tada tikrai tie dalykai, kuriuos siūlome, neturi jokių galimybių. Jei rasime šalininkų, jūs būsite šalininkai, gal ne su viskuo sutiksite, bet ieškodami bendrų sprendimų galime pasiekti gerų rezultatų.
Įtvirtinta Konstitucijoje
E.Jarašiūnas:
- Kas yra tikslas - reforma ar rezultatas? Ar darome taip, kaip suplanuota projekte, ar reikia esminių pokyčių tiek mokslo, tiek mokymo srityse? Keli dalykai verčia abejoti, ar iš tikrųjų einame tuo keliu. Didinama autonomija, bet tikrasis universiteto valdymo organas pasidaro taryba, kurios didesnę pusę skiria švietimo ir mokslo ministras.
N.Putinaitė:
- Jau nebe. Susitarta dėl kito varianto. Pusę narių skiria ministras, pusę - universitetas, dėl vieno sutaria ministras drauge su senatu. Taip pat siūlome, kad rektorių rinktų taryba trijų penktadalių dauguma, vadinasi, ir visi universiteto žmonės turi pritarti kandidatūrai. Dar kitas dalykas - nustatyti reikalavimai tarybos nariams. Jie negali būti žmonės iš gatvės.
E.Jarašiūnas:
- Autonomijos esmė - pats universitetas priima visus svarbiausius savo gyvenimo sprendimus. Ši nuostata įtvirtinta Konstitucijoje. Jeigu bandome riboti, prieštaraujame Konstitucijai. Daugiau ar pusė - esmės nekeičia. Tai yra svetima institucija, valstybės suformuota sprendžiant universiteto likimą. Valstybė iš tikrųjų turi kontroliuoti, prižiūrėti universitetus, bet kai pasiimama valdymo funkcija, jokios kontrolės ir priežiūros čia nėra. Iš dalies suprantu, kodėl tokia nuostata atsirado - universitetui iš biudžetinės įstaigos tampant viešąja atsiveria daugiau galimybių spręsti turtinius dalykus. Beje, tų turtinių dalykų reguliavimas ten labai neblogai sureguliuotas. Atitinkamai kompanijai pakliuvus į tarybą labai gražiai galėtume daug ir gerų dalykų parduoti, o atsakomybės šitai tarybai nėra jokios. Vertinant įstatymą pirmiausia reikia žiūrėti, ar nėra skylių.
Tam tikrą susirūpinimą kelia ir kitas dalykas. Teisė į aukštąjį mokslą Lietuvos studentams yra konstitucinė teisė. Viskas, kas susiję su konstitucinių teisių įgyvendinimu, reguliuojama tik įstatymu. Tai garantija, jog vykdomoji valdžia, kad ir kokia gera būtų, šios teisės neapribos daugiau negu priklauso arba nenustatys naujų teisės įgyvendinimo sąlygų. Iš patirties žinau - tarkim, įstatymas nustato tris reikalavimus, o nustatant įgyvendinimą atsiranda penki šeši, kurie iš esmės pakeičia šios teisės įgyvendinimo turinį. Poįstatyminiams aktams tenka tik įgyvendinimo funkcija, bet pati finansavimo taisyklė turi būti aiški. Perskaitęs įstatymą turiu žinoti, ar galiu gauti tuos pinigus, ar negaliu. Ir tas dalykas privalo būti stabilus, juk švietimo reformos rezultatai bus ne šiemet, o po 20 metų. Mano supratimu, tokie dalykai turi būti daromi ir plačiu politiniu konsensusu. Kur garantija, kad po kelerių metų kita valdžia nesumanys į kitą pusę reformuoti? Kaip visuomenės ir universitetinės bendruomenės narys norėčiau, kad tie politiniai pasikeitimai vis dėlto vyktų tam tikra kryptimi.
Projekte yra ir gerų dalykų, ir tokių, kurie kelia didelių abejonių. Pasverti ne taip paprasta, juo labiau kad teisiniame tekste detalių paprastai nebūna arba tos detalės kartais duoda labai nelauktų rezultatų. Jeigu sakome, jog pats universitetas renkasi veiklos kryptį ir pats už tą kryptį atsako, matyt, ne visai taip yra. Matau ir tam tikrą mokslų valdininkų bandymą didinti įtaką. Yra visokių mokslo valdymo institucijų. Gal nuo jų mažinimo reikėtų pradėti? Būtų labai sveika.
Kokybė reitinguojant
B.Lubys:
- Mes irgi turėjome gana kategorišką nuomonę, kad rektorius jokiu būdu negali būti skiriamas ministerijos paskirtų žmonių. Manau, šiuo etapu vis dėlto senatas turėtų tarti galutinį žodį. Tačiau turiu perduoti ir kai kurių savo kolegų poziciją, kad kvalifikuotai surinkta devynių-vienuolikos žmonių taryba gali atlikti tam tikrą pozityvų vaidmenį.
Kitas dalykas - reitingavimas. Pritariu viceministrei dėl „geriečių“. Deja, rinkos ekonomiką varo ne „geriečių“ noras. Šalia dieviškojo prado velnias yra pasėjęs nemažai dalykų, kurie nesvetimi ir universitetų rektoriams, profesoriams, dekanams. Mūsų supratimu, jei nebus reitingavimo, susijusio su finansavimu, nepasieksime radikalesnių kokybės pokyčių. Tegu numiršta, kas paskutinis.
Taip pat manome, kad Lietuvoje universitetų yra per daug. Pamėginkime universitetą ne uždaryti, o privatizuoti. Pavyzdžiui, Vokietijoje „Volkswagen“ turi visą sistemą: universitetą, vidurinę grandį, darbininkų, net profesines mokyklas Turkijoje, kur jaunuoliai turkai mokosi vokiečių kalba. Suprantu, Lietuvoje tokios „Volkswagen“ kompanijos nėra. Vis dėlto jau ne vienas rektorius nebijo pasakyti, kad universitetų yra daug. Nieko blogo neatsitiktų, jei kuris nors būtų valdomas kitu principu: rektorius renkamas arba skiriamas savininkų ir atsakingas tam tikrą laiką, o mokymo metodiniai dalykai išliktų nustatyti valstybės.
Dar, mūsų nuomone, įstatyme verkiant turi būti numatyta privataus ir valstybinio kapitalo simbiozė. Pavyzdžiui, universiteto ir verslo partnerio teisė steigti laboratoriją.
N.Putinaitė:
- Tokia galimybė atsiveria. O dėl reitingų, aišku, yra įvairių vertinimų. Pavyzdžiui, kokybei gali būti nubrėžta labai aukšta riba, kuri tenkina valstybę. Jeigu netenkina, finansavimas turėtų būti mažinimas. Tai bus poįstatyminiuose aktuose, bet tokia galimybė numatyta, nes yra naujas dalykas - universitetų, kolegijų ir mokslo tyrimų institutų vertinimas kas šešeri metai. Be to, atliekamas programų reitingavimas. Užsienyje dažnai reitinguoja nepriklausomos agentūros - teikia studentams įvairią informaciją, kad jie galėtų pasirinkti. Kartais įtartinai atrodo, kai valstybė reitinguoja studijų programas, nes gali nuspręsti vienašališkai. Siekiant išvengti to stengiamasi, kad nepriklausomos agentūros pateiktų įvairius reitingus.
„Krepšelio“ argumentai
G.Aleknonis:
- Nereikėtų pamiršti, kad maždaug 85-90 proc. reitingavimo rezultatų priklauso nuo metodikos. Kitas dalykas - norėčiau, jog į reformą būtų pažvelgta ir iš paprasto žmogaus pozicijų. Man sunkiai suprantama, kad jaunuolis, baigęs mokyklą, išlaiko egzaminą ir gauna „krepšelį“ visiems ketveriems studijų metams. Ar tai pakeista, ar liko?
N.Putinaitė:
- Nepakeista ir turime aiškių argumentų.
G.Aleknonis:
- Gali susidaryti labai sudėtinga situacija. Sakysim, gerai studijuojantis žmogus gali negauti tos paramos, o blogai besimokantis - gauti. Prisimenu sovietmečio laikus, kai vyko „proforientavimas“ ir abai daug gabių vaikinų turėdavo eiti į profesines mokyklas, į aukštąją mokyklą jie neįstodavo. Nežinau, ar šis įstatymas nesukuria panašios sistemos.
N.Putinaitė:
- Įstatyme numatyta dar kitų priemonių, ne tik ketverių metų „studijų krepšelis“. Iki 10 proc. tų, kurie negaus valstybės finansavimo ir gerai mokysis, baigę studijas galės susigrąžinti pinigus. Mūsų pagrindinis argumentas buvo, kad stodamas žmogus nesirinktų lengvų specialybių baimindamasis, jog po semestro reikės mokėti visą studijų kainą, o rinktųsi tas specialybes, kurioms keliami labai aukšti reikalavimai, ir galėtų ramiai mokytis, nors ir gaudamas žemesnius balus.
O dėl pagrindinių dalykų - jie įtvirtinti po ilgų diskusijų. „Krepšelio“ principas aptariamas nuo 2006 metų, kai buvo rengiamas aukštojo mokslo plėtros planas. Mechanizmus galėtume drauge gryninti. Dėl turto disponavimo ir abejonių, kad jis gali būti parduotas, kiekvienu konkrečiu atveju Vyriausybė pateiks sąlygas, kuriomis perduoda valstybės turtą universitetui. Manome, jog užtektinai parinkome saugiklių, kad būtų pasitikėjimas.
E.Jarašiūnas:
- Grįžkime prie „krepšelio“ turėtojo idėjos. Kalbama apie gerai besimokančiojo aukštojoje mokykloje, o ne apie gerai baigusiojo vidurinį mokslą finansavimą. Tam tikram laikotarpiui, pusmečiui ar metams, ta idėja priimtina, bet kas duoda garantiją visam laikui?
A.Buračas:
- Pagrindiniai reformos kriterijai, man atrodo, nėra užtektinai akcentuoti dabartiniame įstatymo projekte bent pagrindimo požiūriu. Ginčai vyksta dėl valdymo problemos, dėl „krepšelio“, o svarbiausias dalykas vis dėlto yra, kaip valstybės turimomis galimybėmis išugdyti intelektualius žmones, kurie būtų pajėgūs valdyti inovatyvias žinių technologijas, patys staiga perimtų kintančių naujų galimybių procedūras ir kad tie patys žmonės būtų užtektinai kompetentingi tam tikrai veiklai.
Sakoma, jog tie studentai, kurie labai gerai mokysis, bet turės iš savo kišenės mokėti, paskui galės pinigus atsiimti. Problema ta, kad neturtingi studentai kredituos valstybę, o pinigai gal sugrįš 10 proc. jų. Vis dėlto dabartiniai „krepšelio“ kriterijai kelia pavojų, kad didės socialinė nelygybė. Jau dabar Europoje esame tarp kokių penkių valstybių, kur didžiausias atotrūkis tarp turtingųjų ir neturtingųjų, bet kai socialinė nelygybė dar įtvirtinama įgyjant žinias, visuomenė netenka galimybės sparčiai augti. Ji netenka žmonių, kurie, pavyzdžiui, kilę iš kaimo ir negali samdytis repetitorių, bet yra labai gyvybingi, imlūs naujoms idėjoms.
B.Lubys:
- Jau gyvenome „lygioje“ visuomenėje ir kiekvienam pagal nosį buvo atseikėta, išskyrus partinę viršūnėlę. Rinkos ekonomika savaime rikiuoja visuomenę į zuikius ir dramblius. Taip yra, tačiau valstybė privalo įsikišti sudarydama sąlygas ir galimybes. Gabūs, bet iš neturtingų šeimų žmonės turi turėti lygiai tokias pat galimybes kaip ir iš turtingų šeimų, tačiau reikia kriterijų paieškos.
Milda Kniežaitė
