Anksčiau astrofizikai buvo apskaičiavę, kad toks kosminis kanibalizmas yra itin retas reiškinys, nutinkantys kartą per 10-100 tūkstančių metų vienai galaktikai.
Vadinamieji „potvynio tipo ardomieji įvykiai“ lig šiol buvo įrodyti tik astronominėse nuotraukose, aprėpiančiose dešimtis tūkstančių galaktikų.
Tuo tarpu naujos studijos autoriai tvirtina pastebėję žvaigždę, kurią drasko viena juodoji skylė nuotraukoje apimančioje tik 15 galaktikų kolizijas – šis skaičius yra nepaprastai mažas vertinant astronominiais standartais.
Galimybė žvaigždei pranykti juodosios skylės nasruose padidėja šimtus kartų per galaktikų susidūrimus, tokią išvadą daro tyrėjai.
„Šie stulbinantys atradimai rodo – kai susiduria dvi galaktikos, labai padaugėja žvaigždžių sudraskymo ir prarijimo atvejų“, – sakė naujienų agentūrai AFP vienas autorių, Šefildo universiteto astronomas James Mullaney (Džeimsas Malenis).
Supermasyvios juodosios skylės yra milijonais ir milijardais kartų masyvesnės už Saulę.
Astronomai pripažįsta, kad tokių skylių esama beveik visos žinomose didesnėse galaktikose. Paukščių tako juodoji skylė, kol kas mieganti, yra Šaulio žvaigždyno viduje.
Kaip iš tikrųjų šie monstrai susidaro, astronomai vis dar karštai ginčijasi.
Astronomo Clive Tadhunterio (Klaivo Tedhanterio) vadovaujama grupė, irgi iš Šefildo, analizavo 15 susiduriančių galaktikų, kiekvieną kurių sudaro milijardai žvaigždžių.
2015 metais jei pastebėjo stulbinantį vienos jų, F01004-2237 galaktikos pokytį, palyginus su prieš dešimt metų stebėtu vaizdu; ši galaktika yra maždaug už 1,7 mlrd. šviesmečių nuo Žemės.
Prasijoję grupės „Catalina Sky Survey“ surinktus istorinius duomenis, tyrėjai nustatė, kad ši transformacija įvyko 2010 metais. Tos galaktikos ryškis tais metais padidėjo taip, kaip būtų mirštančios draskomos į gabalus žvaigždės agonijos atveju.
„Mūsų tyrimas rodo, kad galaktikų kolizijos atlieka svarbų vaidmenį, skatinantį žvaigždes kristi juodųjų skylių link“, – sakė J.Mullaney.
Patekusi į pavojingą zoną pasmerktoji žvaigždė yra gravitacinės traukos įsiurbiama į juodąją skylę.
Žvaigždės nuolaužos skrieja vis greičiau ir greičiau, kaista, ir žūstanti žvaigždė išskiria šviesos blyksnį,
Kai mūsų Paukščių takas susidurs su netoliese esančia Andromeda maždaug po 4,5 mlrd. metų, tokio pobūdžio žvaigždžių žlugimo įvykiai kartosis maždaug kas dešimt metų, spėja mokslininkai. Ir šviesų efektai tuomet bus ryškesni už bet kurią žvaigždę ar planetas naktiniame danguje.
„Nuo Žemės mes matome tuos įvykius kaip šviesos blyksnius, trunkančius kelis mėnesius ar keletą metų“, – aiškino J.Mullaney. Žinoma, jeigu kas nors tuo metu stebi.
Naujausi atradimai, paskelbti žurnale „Nature Astronomy“, pagrįsti stebėjimais Williamo Herschelio (Viljamo Heršelio) teleskopu La Palmos saloje Kanarų salyne.