Orgoninė energija
Psichoanalitikas ir Sigmundo Freudo pasekėjas Wilhelmas Reichas išvystė teoriją apie orgoninę energiją ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje. Pasak jo, „orgoninė energija“ (gyvybės energija arba kosmoso energija) yra S. Freudo libido koncepcijos pagrindas. Šiuo pagrindu W. Reichas pabandė sukurti savotišką mokslą – orgonomiją, mokslą apie tam tikrą įsivaizduojamą psichinę energiją (beje, pavadinimas yra kilęs iš žodžio „orgazmas“). 1940 metais jis pabandė sukaupti orgoną vadinamuosiuose „orgono akumuliatoriuose“, kad su šia sukaupta energija galėtų kovoti su vėžiniais susirgimai. Nenuostabu, kad abejotini jo teiginiai taip ir nepasitvirtino, o pats jis pateko į kalėjimą, kai bandė kontrabanda išvežti savo unikalius „orgoninius prietaisus“ į užsienį.
Dramblys-narkomanas
Dramblių elgesio tyrimai vardan mokslo kartą buvo virtę paprasčiausiais žiauriais eksperimentais. 1962 metais amerikiečių mokslininkai drambliui Tusko suleido 297 miligramus LSD, kad sužinotų, ar šis narkotikas privers gyvūną išprotėti. Beje, ši dozė buvo tris tūkstančius kartų didesnė, nei galėtų atlaikyti žmogus. Turbūt nereikia pridurti, kad eksperimentas baigėsi liūdnai – jau po valandos Tusko buvo negyvas.
Dvigalvis šuo
Amerikiečių fiziologas Charlesas Guthrie įnešė reikšminga indėlį į mokslą ir netgi bendradarbiavo su prancūzų gydytojų Alexisu Carrelu, kuris 1912 metų gavo Nobelio premiją fiziologijos srityje. Paties Ch. Guthrie kandidatūra taip pat buvo iškelta Nobelio premijai, tačiau jis jos negavo. Veikiausiai dėl vienos iš savo eksperimentų: jis nusprendė prisiūti šuniui antrą galvą. Stebėtina, tačiau jo eksperimentai netgi turėjo tam tikrą pasisekimą: nupjautas galvas jam pavykdavo dirbtinai išsaugoti gyvas persodinimo metu.
Frankenšteino šunys
Vladimiras Demichovas – dar vienas mokslininkas, kuris žavėjosi transplantacijomis. Jis buvo plačiai pagarsėjęs, kaip širdies transplantacijų pradininkas. Kaip ir Ch. Guthrie, V. Demichovas atliko keletą žiaurokų, nors ir mokslui naudingų eksperimentų su gyvūnais, ypač su šunimis.
Pusė milijono mamutui
Korėjiečių veterinaras, tyrinėtojas ir biotechnologijų ir teriogenologijos profesorius Chuan Wu-Sukas periodiškas sugebėdavo pasiekti nemenkų pasiekimų tyrinėdamas kamienines ląsteles. Apie jo atradimus rašė žymiausi pasaulio moksliniai žurnalai. Tačiau visa tai buvo pamiršta, kai jis buvo apkaltintas pinigų iššvaistymu ir biologinių tyrimų etikos pažeidimais. Jis išleido daugiau nei pusę milijono paaukotų pinigų nesėkmingiems bandymams klonuoti mamutą.
Atsigerti vėmalų
Amerikiečių gydytojas Stubbinsas Ffirthas žinomas dėl savo neįprastų geltonosios karštligės priežasčių tyrimų. Jis buvo taip įsitikinęs, kad šis susirgimas nėra infekcinis, kad nusprendė savo hipotezes tikrinti ant savęs. Jo eksperimentai – gyvenimas pavojingiausiomis užsikrėtimui sąlygomis. Be to, S. Ffirthas netgi nusprendė gerti užsikrėtusių pacientų vėmalus. Kai kurios jo išvados pasirodė teisingos, bet paaiškinimai buvo niekam tikę. Netrukus po jo mirties, Kubos mokslininkas Carlosas Finlay aptiko geltonosios karštligės ryšius su vabzdžiais.
Žmogus-kiborgas
Britų mokslininkas ir kibernetikos profesorius iš Redingo universiteto Didžiojoje Britanijoje Kevinas Warwickas žinomas dėl savo tyrimų robototechnikos srityje. Jis taip pat vadovauja vienam iš pirmaujančių pasaulyje kiborgų tyrimų ir praktiškai yra pirmasis kiborgas žmonijos istorijoje. Panaudojęs elektrodus ir daviklius, priaugintus į jo kūną, jis sugebėjo valdyti savo robotizuotą ranką mintimis.
Terapija prieš įprotį kramtyti nagus
Tyrinėtojas iš Virdžinijos Lawrence‘as LeShanas atliko bandymą, kad patikrintų, ar galima pasąmonės lygmenyje priversti žmogų atsikratyti tokių įpročių, kaip, pavyzdžiui, nagų kramtymas. Eksperimento metu jis stovėjo kambaryje, kurioje miegojo berniukų grupelė, ir daug kartų kartojo žodžius „mano nagai labai kartūs“. Jis norėjo pažiūrėti, ar sugebės jis tokiu būdu atpratinti berniukus kramtyti nagus. Atrodytų, kad eksperimentas suveikė, nei 40 proc. tiriamų berniukų atsikratė šio įpročio, bet kilo ir klausimų – pavyzdžiui, ar tikrai visi berniukai giliai miegojo?
Homunkulai
Paracelsas – gydytojas ir alchemikas, gyvenęs XV amžiuje. Jis žinomas savo darbais toksikologijos ir psichoterapijos srityse. Jis taip pat buvo pirmasis, kuris panaudojo terminą „pasąmonė“ klinikine prasme. Tačiau keisčiausias jo darbas – homunkulo (miniatiūrinio žmogaus) sukūrimas. Spėjama, kad jis bandė žmogaus kiaušialąstę persodinti į kumelės gimdą, o dar šią kumelę girdė žmogaus krauju... Suprantama, kad jokių raštinių šio eksperimento sėkmės įrodymų nėra.
Negyvųjų prikėlimas
Vunderkindas iš Kalifornijos Berklio universiteto Robertas Cornishas gavo diplomą su pagyrimu. Tuo metu jab buvo tik 18 metų, ir jis buvo vadinamas genijumi. Būdamas 22-jų jis apsigynė daktaro disertaciją. Tačiau tuomet susidomėjo kiek kontroversiška sritimi… negyvėlių prikėlimu. 1930 metais R. Cornishas pabandė atgaivinti gyvūnus, tiksliau keletą foksterjerų. Jis sūpuodavo jų lavonas ant sūpynių, kad imituotų kraujo cirkuliavimą, tuo pat metu suleisdamas jiems adrenalino ir antikoaguliantų. Įdomiausia tai, kad kai kurie gyvūnai sugebėdavo keletui akimirkų sugrįžti į gyvųjų pasaulį! Tačiau jie būdavo akli, jų smegenys būdavo pažeistos, ir jie labai greitai vėl mirdavo. Ačiū dievui, kad to paties eksperimento jam niekada nepavyko atlikti su žmonėmis.
Sielos svoris
Amerikiečių gydytojas Duncanas MacDougallas praėjusios amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje iškėlė teoriją, kad siela turi savo svorį. Jis tikino, kad gali pamatuoti jos masę – pasverdamas žmogų jo mirties akimirką ir tokiu būdu nustatydamas kiek svorio netenka žmogus, kai jį palieka siela. Eksperimentų metu jis pasvėrė šešis pacientus prieš ir po mirties ir tariamai nustatė, kad siela sveria 21 gramą. Suprantama, jo išvada niekada nebuvo pripažinta mokslinės bendruomenės.
Pradurta širdis
1929 metais vokiečių chirurgas Werneris Forssmannas buvo dar tik praktikantas, bet jau tuo metu tapo žinomas dėl eksperimento, kurį atliko pats su savimi. Visiškai savarankiškai jis sau pasidarė vietinę anesteziją ir per veną ant rankos pats sau įstatė kateterį į širdį. Visa tai jis padarė be jokios pašalinių pagalbos. Po šio triuko jis buvo atleistas. Tačiau 1956 metais W. Forssmannas gavo Nobelio premiją medicinos srityje už savo atradimus, susijusius su širdies kateterizavimu.
