JAV geologai, ištyrę NASA „Apollo“ misijų metu paimtus Mėnulio uolienų pavyzdžius, juose aptiko vandens.
Browno universiteto (JAV) geologai, pasitelkę antrinių jonų masės spektrometrą – tyrimų prietaisą, kuris pilotuojamų skrydžių į Mėnulį metu dar nebuvo sukurtas – ištyrė praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje – 8-ojo pradžioje iš Mėnulio pargabentus vulkaninio stiklo pavyzdžius. Juose buvo patikti vandens molekulių pėdsakai.
Manoma, kad vulkaninis stiklas Mėnulyje susiformavo daugiau nei prieš 3 milijardus metų, magmai išsiveržus į Mėnulio paviršių ir sutvirtėjus. Tyrimo rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad aktyvios vulkaninės Mėnulio veiklos metu jo mantijoje buvo vandens.
Itin jautriu masės spektrometru geologai Mėnulio uolienų pavyzdžiuose aptiko ne tik vandenilio, bet ir chloro, fluorido ir sieros. Pasak tyrėjų, tai, kad vulkaniniame stikle aptikta šių elementų, liudija, kad vanduo į Mėnulį pateko ne iš kitų kosminių kūnų, pavyzdžiui, kometų.
Įvertinę Mėnulio geologiniuose mėginiuose esančio vandenilio kiekį, mokslininkai nustatė, kad vandens kiekis Mėnulio magmoje daugmaž atitinka jo kiekį viršutiniuose Žemės mantijos sluoksniuose.
Šis tyrimas, kurio rezultatai paskelbti naujausiame žurnalo „Nature“ numeryje, turėtų įžiebti naujas diskusijas dėl Mėnulio kilmės. Dauguma mokslininkų mano, kad jis susiformavo iš nuolaužų, kurios susidarė didžiulei protoplanetai susidūrus su Žeme. Ilgą laiką buvo manoma, kad dėl karščio po susidūrimo visas vanduo išgaravo, o silpna pirminio Mėnulio branduolio trauka negalėjo būti pakankamai stipri, kad išlaikytų vandens garus.
Kai kurių mokslininkų manymu kai kuriose Mėnulio vietose gali būti sušalusio vandens. Šiemet NASA planuoja paleisti Mėnulio zondą „Lunar Reconnaissance Orbiter“, kuris ne tik fotografuos Mėnulio paviršių, bet ir ieškos ledo, kurio, kaip manoma, gali būti Mėnulio ašigalių regionuose.
