LRT radijo laida „60 minučių“, LRT.lt
Europos Sąjungoje (ES) tyrimams panaudojama net iki 12 mln. gyvūnų, Lietuvoje – iki 6 tūkst. per metus, teigia specialistai. Vieną kartą bandymams panaudotas gyvūnas užmigdomas, o tai esą reiškia, kad jis daugiau nebekenčia. Tačiau eksperimento metu didesnę ar mažesnę kančią gyvūnas vis dėlto patiria, sako bandymus atliekanti mokslininkė.
Mokslinių tyrimų instituto Inovatyvios medicinos centro Biomodelių skyriaus vedėja Irena Jonauskienė pasakoja, kad jų centre tyrimams naudojami smulkieji gyvūnai – pelės, žiurkės, triušiai ir jūrų kiaulytės. „Nelabai daug [jų turime] – kelis tūkstančius“, – sako mokslininkė. Anot jos, lyginant su kitais centrais pasaulyje, tai nelabai didelis skaičius.
Maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja Rasa Sirutkaitytė teigia, kad aiškaus skaičiaus, kiek gyvūnų per metus Lietuvoje panaudojama tyrimams, nėra. „Kartais per metus panaudojama 4 tūkst., iki 6 tūkst. [...] Tai priklauso nuo to, kiek projektų vykdoma konkrečiais metais“, – aiškina specialistė. Tuo metu ES, jos žiniomis, tyrimams kasmet panaudojama iki 12 mln. gyvūnų.
R. Sirutkaitytės teigimu, mūsų šalyje gyvūnai panaudojami mokslo tikslais, t. y. medicinos pažangai, dažniausiai – odontologijos ir veterinarijos srityse. I. Jonauskienė sako, kad Inovatyvios medicinos centre gyvūnai daugiausia naudojami cheminių, biologinių preparatų bandymams bei įvairiems imunologiniams – žmogaus imuniteto tyrimams.
„Vieną kartą panaudojus gyvūną, jau antrą kartą jo nebenaudojame“, – teigia mokslininkė. Pasak R. Sirutkaitytės, paprastai po bandymų gyvūnai yra eutanazuojami, o tai esą reiškia, kad jie daugiau nebekenčia.
Gyvūnus augina mokslininkai
Gyvūnai, skirti tyrimams, pačių mokslininkų yra užauginami specialiomis sąlygomis, specialiuose narvuose. „Mes juos užsiauginame patys ir truputį tiekiame kitoms mokslo įstaigoms“, – teigia I. Jonauskienė. Jos žiniomis, Lietuvoje yra 4–5 laboratorijos, kuriose naudojami gyvūnai.
Beje, pavyzdžiui, su katėmis ar šunimis, mokslininkės teigimu, Lietuvoje tyrimai nėra atliekami. „Kiekvienas gyvūnas, kuris naudojamas eksperimentui, turi būti užauginamas specialiame veislyne. Lietuvoje tokio veislyno, kuriame augintų kates arba šunis, nėra“, – tvirtina moteris.
R. Sirutkaitytė pasakoja, kad tyrimams naudojamiems gyvūnams veisti ir laikyti yra nustatyti reikalavimai. Esą siekiama, kad gyvūnų būtų panaudojama kuo mažiau ir kad jie nekentėtų. „Stengiamasi tyrimus su gyvūnais pakeisti alternatyviais metodais, tarkime, naudojant ląstelių ar audinių kultūras“, – teigia R. Sirutkaitytė.
Alternatyvų mokslininkai ieško ir Inovatyvios medicinos centre, tikina I. Jonauskienė. „Mūsų Biomodelių skyriuje yra grupė mokslininkų, kurie dirba su ląstelių kultūromis. Pirmiausia, prieš atliekant ikiklininius toksinių ir vaistinių medžiagų aktyvumo tyrimus, išbandome su ląstelių kultūromis, o vėliau, nustačius eksperimento tikslingumą, rezultatai tikslinami su gyvūnais“, – sako mokslininkė.
Paklausta, ar apskritai įmanoma, kad tyrimams su gyvūnais bus rasta alternatyva, R. Sirutkaitytė svarsto, kad to tikėtis galima, tačiau nežinia, kada. Specialistės manymu, dar tikrai ne artimiausiais metais. Anot R. Sirutkaitytės, Maisto ir veterinarijos tarnyba prašo laboratorijų prisidėti prie bendro ES tyrimų centro tinklo ir kartu kurti alternatyvius metodus.
„Tai nebūtinai visiškas gyvūnų pakeitimas, bet ir įvairiausi kompiuteriniai, skaičiavimo modeliai, kuriais galima sumažinti naudojamų gyvūnų skaičių, taip pat pagerinti gyvūnų sąlygas“, – aiškina R. Sirutkaitytė. Ji priduria, kad alternatyvūs metodai, be kita ko, taupo ir mokslininkų laiką. Savo ruožtu patys mokslininkai, pasak I. Jonauskienės, alternatyvų ieškoti yra suinteresuoti, mat gyvūnų kankinti nenori.
„Vis tiek vienokią ar kitokią kančią eksperimento metu gyvūnas patiria. Kiekvienas mokslininkas stengiasi panaudoti kuo daugiau jau žinomos, kitų mokslininkų surinktos literatūros, fiziocheminius, matematinius, kompiuterinius metodus, kad ir tas ląstelių kultūras. Tai yra kiekvieno mokslininko pareiga, garbė ir noras“, – įsitikinusi I. Jonauskienė.
