1963 metų gruodžio 28 dieną Randy Gardneris iš San Diego Kalifornijoje 6 val. ryto atsikėlė visiškai budrus ir degdamas nekantrumu.
Kitą kartą miegoti jis nuėjo tik 1964 metų sausio 8 dieną, 11 parų išbuvęs be miego, rašo portalas „NewScientist.com“.
17-mečio moksleivio R. Gardnerio ištvertos 264 valandos iki šiol yra ilgiausias moksliškai patvirtintas periodas, išbūtas be miego. Paauglys taip pat pagerino ligtolinį 260 valandų rekordą. Šį įvykį 1965 metais aprašė miego tyrėjas Williamas Dementas iš Stanfordo universiteto medicinos mokyklos Kalifornijoje, kuris paskutiniąsias tris dienas praleido kartu su R. Gardneriu nemiegodamas.
R. Gardneris patyrė nuotaikų svyravimus, atminties ir dėmesio sutrikimus, jis prarado koordinaciją, jo kalba pasidarė neaiški, jis regėjo haliucinacijas, tačiau visais kitais atžvilgiais jis jautėsi puikiai. Jo pirmas miegas po 11 nemigos dienų truko tik 14 valandų.
Pasak W. Demento, šio eksperimento metu R. Gardneris nenaudojo jokių stimuliatorių. Vis dėlto, aplink jį buvo žmonių, kurie padėjo neužmigti. Be tokios pagalbos su miegu tenka kovoti jau po 36 valandų, o po 48 valandų potraukis miegoti tampa nebesuvaldomas.
Tačiau dažniausiai tokiais atvejais žmonės išnaudoja ir vos pastebimus miego protrūkius: kenčiantieji nuo miego trūkumo patiria vadinamąjį „mikromiegą“, kai kelioms sekundėms užmiegama atmerktomis akimis, to net nepastebint.
Vis dėlto, kiek dar R. Gardnerio eksperimentas galėjo tęstis? To niekas tiksliai nežino, tačiau aišku, jog miego trūkumas galiausiai baigiasi mirtimi. Žiurkės, kurioms neleidžiama miegoti, miršta po dviejų savaičių, greičiau, nei miršta iš bado.
Nėra duomenų, kad žmonės specialiai būtų laikomi be miego pakankamai ilgai, jog dėl to mirtų, tačiau paveldima liga, vadinama mirtina šeimine nemiga, leidžia manyti, kad egzistuoja kraštutinė riba. Šia liga sergantieji galiausiai iš viso nebegali miegoti, o mirtis atkeliauja po trijų mėnesių.
