Kai kurie medžiai Skandinavijoje išgyveno paskutinįjį ledynmetį. Tai prieštarauja plačiai paplitusiam požiūriui, kad regioną padengęs ledas sunaikino visą augaliją.
Manyta, kad šiuolaikiniai Skandinavijoje augantys medžiai yra rūšių, kurios paplito į šiaurę prieš 9 tūkst. metų, kai ištirpo ledas, palikuonys, praneša BBC.
Tačiau naujas tyrimas, skelbiamas žurnale „Science“, leidžia manyti, kad kai kurie spygliuočiai, augę ant viršukalnių, kurios kyšojo virš didžiulės ledo dangos, salose ir pakrantės vietovėse, ledynmetį išgyveno.
„Mūsų rezultatai rodo, kad ne visi Skandinavijos spygliuočiai medžiai turi tuos pačius nesenus protėvius“, – teigė profesorius Eske Willerslevas iš Geogenetikos centro Kopenhagos universitete.
„Egzistuoja melsvųjų eglių ir pušų, kurios, būdamos ledo nepadengtose kišenėse arba prieglaudose, kaip mes jas vadiname, dešimtis tūkstančių metų ištvėrė atšiaurų klimatą, o ledui pasitraukus pradėjo plisti“, – aiškino jis.
„Kitų eglių ir pušų kilmė – pietinėse ir tyrinėse Europos teritorijose, kurios nebuvo padengtos ledo. Taigi dabar galima kalbėti apie „originalias“ ir vėliau natūraliai „įvestas“ Skandinavijos spygliuočių rūšis“, – teigė mokslininkas.
Tokias išvadas mokslininkai padarė analizuojama šiuolaikinės eglės DNR ir pušų bei eglių liekanų, rastų ežero dugno nuosėdose, DNR sudėtį.
„Viena hipotezė teigia, kad medžiai sugebėjo išgyventi ant nunatakų viršaus, atvirų kalnų keterų ar viršukalnių, kurios kyšojo iš ledynų dangos, arba labiau apsaugančiose vietovėse netoli pakrantės, kur Atlanto vandenyno lemiamos nuosaikesnės sąlygos padėjo jiems išlikti“, – teigė Laura Parducci iš Upsalos universiteto.
Šiandien nunatakų, kyšančių iš po ledo, galima pamatyti Grenlandijoje, tačiau medžiai ant jų neauga.
