Šios problemos filmų kūrėjus kankina nuo 20 amžiaus pradžios. Tais laikais, kai cheminių medžiagų poveikis aplinkai ir žmonėms buvo menkai suprantamas, buvo naudojamos įvairios išbalintos medžiagos. Dažnai buvo pasitelkiami pigūs išbalinti kukurūzų dribsniai, kurie juodai-baltose juostose atrodydavo gana įtikimai. Taip pat buvo naudojamas kalcio chloridas, kuris dirgina odą, akis, kenkia kvėpavimo takams. Šios medžiagos nebuvo labai geros - kalcio chloridas erzino žmones, o balikliu apdorotus kukurūzų dribsnius rydavo gyvūnai.
1946-ųjų „Tas nuostabus gyvenimas“ („It‘s a wonderful life“) yra absoliuti šventinė klasika, kurioje taip pat netrūksta sniego. Šis sniegas buvo pagamintas iš vandens, muilo ir „Foamite“ putų, įprastai skirtų cheminiams gaisrams gesinti. Šis mišinys buvo pučiamas per didžiulius ventiliatorius, kurie jį paskleisdavo mažomis snaigėmis, kurios krito plačiai ir atrodė pakankamai įtikinamai. Geriausia tai, kad šis netikras sniegas beveik visiškai nekenkė aplinkai.
Įvairūs putų mišiniai sniegą imituoja ir šiandien. Problema su jais yra ta, kad ant aktorių veidų krentančios snaigės netirpsta, net jei nusileidžia tiesiai prie burnos – tai neatrodo labai realistiškai. Todėl kartais, kai aktoriai filmuojami stambiu planu, naudojamos tikros sniego mašinos – panašios, kokias rastumėte prie slidinėjimo takų.
Aišku, sniegas gaminamas ir kitomis priemonėmis, priklausomai nuo norimo efekto. 1965 „Daktare Živago“ („Doctor Zhivago“) buvo norima sukurti apšerkšnijusio ir sniegu padengto interjero vaizdą. Tam panaudotas vaškas ir marmuro dulkės. 1978-ųjų „Supermene“ buvo norima sukurti plaukiančių ledo lyčių įspūdį, todėl pasitelktas polistirolas ir smulki balta druska. Tai nebuvo geras sprendimas – korozinės druskos savybės vertė komandą jaudintis dėl įrangos saugumo. 2004-ųjų „Dienoje po rytojaus“ („The Day After Tomorrow“) pareikalavo didžiulio kūrėjų kūrybiškumo. Sniegas šiame filme yra pagamintas iš perdirbto popieriaus – tai visiškai saugi ir aplinkai nežalinga technologija, kuri kino industrijoje naudojama gana dažnai.
Taigi, saugus ir įtikinamas žiemos atvaizdavimas filmuose reikalauja daugybės netradicinių sprendimų ir kūrybiškumo. Tačiau kaltas ne tik sniegas. Štai 1983-iųjų „Kalėdų pasakoje“ („A Christmas Story“) vaizduota, kaip prie stulpo prišąla vieno vaiko liežuvis. Nors šios filmo scenos buvo filmuotos tikroje mokykloje tikros žiemos metu, niekas nebūtų drįsęs taip nuskriausti jaunojo aktoriaus. Todėl stulpe buvo mažytė skylutė su paslėptu siurbtuku – liežuvį laikė tik nedidelis neigiamas slėgis, o pats stulpas net nebuvo šaltas. Žinoma, šį filmą rekomenduojame, jei nesate jo matę.
Šaltinis: technologijos.lt
