„Trys vežimai, lydimi septyniasdešimties valstiečių, sumušė pasienio sargybą ir perėjo sieną“, – šitaip apie 1831 m. įvykius Raseinių apskrityje savo vadovybei pranešė carinės Rusijos muitininkai.
O Kauno gubernatoriui 1870-aisiais teko pripažinti, kad Lietuvos kontrabandininkų „akiplėšiškumas pasiekė kraštutines ribas“. Nenuostabu – šie tais laikais tiesiog siautėjo pasienyje, ne tik nuolat susišaudydavo su caro žandarais, bet ir nevengdavo išlaisvinti iš policijos sulaikytų saviškių ar „atsiimti“ muitinės konfiskuotų prekių.
Kazokams nepavyko sutramdyti Lietuvos kontrabandininkų
Kontrabandininkų tinklas Lietuvos teritorijoje veikė dar XVI a. – jau 1520-aisiais Kauno muitininkai skundėsi: „Mūsų pastatyta muitinė Kaune ir keliai į Kauną buvo aplenkti, pirkliai važiavo kitu keliu, vežė druską ir įvairias prekes...“
O karalius Žygimantas I 1525 m. savo laiške irgi piktai minėjo pirklius, „praminančius naujus neleistinus kelius Žemaitijoje“.
Tuos kontrabandininkų kelius bandyta naikinti (juos suardavo arba perkasdavo grioviais), bet tai mažai tepadėjo.
Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795-aisiais) Lietuvos siena su Prūsija tapo vakarine Rusijos imperijos siena. Pirmaisiais metais šis pasienis buvo kiauras kaip rėtis – jį tesaugojo rusų vadinamieji apsaugos žvalgai (rus. objezčiki).
Bandydama taisyti padėtį caro valdžia 1811 m. saugoti sieną patikėjo Dono kazokų pulkams. Iš pradžių atrodė, kad šie žiaurumu pagarsėję kareivos kaipmat įves tvarką Lietuvos pasienyje. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad kovai su kontrabanda kazokai visiškai netinka – jie buvo pernelyg nedrausmingi ir „...linkę į žmogiškąsias silpnybes“. Todėl 1822-aisiais kazokai kaip „neužkirtę kelio nuolatinei kontrabandinei veiklai“ prarado valdžios pasitikėjimą.
Saugoti pasienio carinė Rusija metė dar daugiau kariuomenės: ruože nuo Palangos iki Jurbarko ėmė budėti apie 700 vadinamosios Vilniaus brigados kareivių.
1827 m. Rusijos imperijos sienų sargyba buvo pertvarkyta kariniais pagrindais, Lietuvoje įkurta Virbalio muitinės apygarda, joje sieną su Prūsija saugojo Tauragės ir Virbalio pasienio sargyba.
Visoje pasienio su Prūsija zonoje (kuri siekė maždaug 30 km nuo sienos į krašto gilumą) gyventojams buvo kategoriškai draudžiama būriuotis ar rinktis į grupes, nors žmonės būtų „be ginklų ir be prekių“.
Kontrabandinės prekės būdavo konfiskuojamos, o paskirta bauda turėdavo du ar penkis kartus viršyti tų prekių vertę.
Ypač griežtai – fizinėmis bausmėmis (dažniausiai – plakimu rykštėmis), katorga, trėmimu, atidavimu į rekrūtus, civilines arešto kuopas būdavo baudžiami kontrabandininkai, jėga pasipriešinę caro pasieniečiams ir muitininkams.
Tačiau visos šios griežtos ir gausios priemonės nepasiekė tikslo. XIX a. viduryje Kauno gubernijoje kontrabandos kasmet būdavo sulaikoma maždaug už 30–60 tūkst. rublių. Tai buvo labai dideli pinigai: Žemaitijoje XIX a. viduryje dvarininkai 1 kg šviežios jautienos pirkdavo maždaug už 5 kapeikas, tiek pat mokėdavo ir už 10 kiaušinių, kailiniai kainavo 3, o nauji batai – 1 ar 2 rublius. Bernas dvare per metus uždirbdavo apie 8 rublius.
Bet grįžkime prie kontrabandininkų – šie, nuolat susidurdami su kareiviais, suįžūlėjo tiek, kad patys ėmėsi ginkluotis, tad daugelis bandymų juos sulaikyti baigdavosi nuožmiu susišaudymu.
Kontrabandininkai „apdrausdavo“ savo nelegalius krovinius nuo rizikos įkliūti
Trečiajame XIX a. dešimtmetyje kontrabanda Lietuvos ir Prūsijos pasienyje darėsi vis labiau organizuota, o kontrabandininkai ėmė skirstytis į skirtingas kastas. Kai kurios Prūsijos bendrovės net ėmėsi savotiškai „drausti“ gabenamas kontrabandines prekes nuo rizikos, kad jas sulaikys caro pasieniečiai.
1824 m. Laukuvos parapijos žydas Notka Blumbergas, įtartas kontrabandos gabenimu, tardymo metu atskleidė tokio „draudimo“ schemą. Anot jo, turtingesni pirkliai samdo „transportuotojus“, šie, nuvykę į Prūsiją, nuperka reikiamą prekių kiekį, tačiau sumoka už jas tik dalį pinigų. Likusią dalį įsipareigoja grąžinti tik tuo atveju, jei nelegalus krovinys sėkmingai perkirs sieną. Jei įkliūdavo su kontrabanda, „transportuotojas“ pardavėjui likusios pinigų dalies nebegrąžindavo, tačiau prarasdavo ir tą, kurią jau buvo sumokėjęs.
Tiesiogiai gabenti prekių paprastai samdydavo vadinamuosius „furmanus“, dažniausiai – žydus. Pastarųjų tarp kontrabandininkų buvo ypač gausu, teigiama, kad, pavyzdžiui, Tauragės krašte jie kontroliavo visą prekybą nepaisydami jokių pasienio apribojimų.
1845-aisiais žydų kareivius net buvo uždrausta skirti į pasienio apsaugos tarnybą, nes jie netrukdavo sutarti su savo tautiečiais kontrabandininkais, o 1861 m. žydams iš viso buvo uždrausta kurtis arčiau kaip 50 kilometrų nuo Rusijos sienos.
Tiek rusų valdininkai, tiek to meto spauda nesismulkindami tvirtino, kad žydai XIX a. pradžioje buvo pagrindinis kontrabandos pasienyje variklis, jų tuo metu ir įkliūdavo daugiausia. Ir tik ilgainiui esą į šį verslą įsijungė ir pasienio valstiečių, jie tapdavo kontrabandininkų juodadarbiais – vežikais, prekių slėpėjais ir pan. XIX a. pabaigoje lietuvių spauda (pavyzdžiui, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“) jau atvirai rašė, kad iš kontrabandos daugiausia pelnosi ir mažiausiai rizikuoja jos perpardavėjai – miesteliuose gyvenantys žydai.
Caro muitininkams ir policininkams dažniausiai tepavykdavo sulaikyti tik tiesioginius kontrabandos gabentojus – jau minėtus „furmanus“.
Pastarieji kontrabandinių prekių pirklių per tarpininkus paprastai būdavo samdomi iš žemiausių visuomenės sluoksnių: pabėgusių baudžiauninkų, besislapstančiųjų nuo rekrūtų prievolės ar net kriminalinių nusikaltėlių.
Kita vertus, tarp „furmanų“ netrūko ir papildomu uždarbiu susigundžiusių valstiečių, knygnešių. Taigi kontrabandininkai buvo gana marga publika ir ją sunku vertinti vienareikšmiškai neigiamai.
Kontrabandininkų tinklas buvo ypač tankus Telšių ir Raseinių apskrityse, taip pat kituose pasienio su Prūsija regionuose. Net oficialiuose raštuose (sakykim, 1893 m. pasirodžiusiame Kauno gubernijos įsteigimo penkiasdešimtmečiui skirtame leidinyje) rusų valdininkams tekdavo pripažinti, kad dauguma pasienyje su Prūsija ir Lenkijos Karalyste gyvenančių valstiečių bei žydų užsiima kontrabanda, o spiritą gabena itin dideliais kiekiais.
Tokį kontrabandos klestėjimą skatino ir beatodairiška Rusijos imperijos muitų politika. 1857 m. caro valdininkai nustatė labai mažus prabangos prekių (kurių valstiečiams beveik nereikėjo) muitus ir labai didelius – pigių, kasdienių buities prekių. Nenuostabu, kad netrukus oficialiose rusų muitininkų ataskaitose su kartėliu pripažinta, kad dideliais muitais apdėtos prekės į šalį įvežamos „...beveik be išimčių slapta ir... labai daug.“
Pasienio su Prūsija gyventojai ilgainiui pradėjo įprasti naudotis gerokai pigesnėmis ir kokybiškesnėmis kontrabandinėmis vokiškomis prekėmis. 1842 m. išspausdintuose „Žemaičių prisiminimuose“ buvo net kelis kartus pažymėta, kad prūsų pasienyje valstiečiai gyvena turtingiau ir gražiau nei jų kaimynai. Tas pat pastebėta ir 1874 m. išleistame Raseinių apskrities aprašyme.
Dažniausiai kontrabandininkai per sieną gabendavo sidabro lydinius, sachariną, spiritą, arbatą, cigarus, galanterijos gaminius.
Kontrabandininkų ir caro kareivių mūšiai pasienyje
Išlikę carinių muitinių apygardų dokumentai liudija, kad XIX a. Lietuvos ir Prūsijos pasienis buvo virtęs tikru karo lauku, ten tarp kontrabandininkų ir rusų pasieniečių neretai užvirdavo nuožmūs mūšiai.
Kontrabandą trečiame ir ketvirtame XIX a. dešimtmečiuose jau gabendavo dideli organizuoti būriai, nuo 20 iki 100 vyrų, juos vadino „partijomis“. 1831-ųjų ir 1863-iųjų sukilimai padėjo valstiečiams apsirūpinti ginklais, tad tokie būriai buvo gana gerai ginkluoti, be to, juos remdavo ir slėpdavo dauguma kaimo gyventojų.
Būtent todėl, anot Kauno gubernatoriaus, „kontrabandininkų akiplėšiškumas pasiekė kraštutines ribas“.
1831-ųjų sausį rusų pasieniečiai galėjo tik bejėgiškai stebėti, kaip Raseinių apskrities Kaupių kaimo apylinkėse pasirodė apie 70 kontrabandininkų būrys. Jų sulaikyti nepavyko, nes pažeidėjai „visą laiką atsišaudė“. O kai pagaliau iškviestos stipresnės žandarų pajėgos apsupo visą rajoną, kontrabandininkų ir pėdos jau buvo ataušusios. Be to, niekas iš vietos gyventojų nesutiko padėti caro pareigūnams, o visi Kaupių kaimo vyrai „kažkur pasislėpė“.
Beveik tuo pat metu kita kontrabandininkų „partija“ (trys vežimai, lydimi 70 valstiečių) sumušė ties Stremkaičių kaimu buvusios pasienio užkardos sargybinius ir ramiai perėjo sieną.
Stremkaičių kaimo užkardos pasieniečiai, matyt, šio įvykio buvo smarkiai įbauginti, nes kiek vėliau jau gerokai mažesni kontrabandininkų būriai toje vietoje nieko netrukdomi nuolat kirsdavo sieną.
Maždaug po mėnesio, sustiprinę savo pajėgas, rusų pasieniečiai kontratakavo: netikėtai užklupo iš Prūsijos su kontrabandiniu kroviniu grįžtantį maždaug 30 valstiečių būrį. Susišaudymo metu keli valstiečiai žuvo, tačiau kitus nuo arešto išgelbėjo gretimo kaimo žmonės, jie padėjo pažeidėjams pasislėpti.
Kontrabandininkai neliko skolingi: 1833-iųjų liepą keli iš jų išprovokavo susišaudymą pasienyje netoli Vainuto. O kai į šūvių skardėjimą suskubo vietos rusų pasieniečių visos pajėgos, kitas gausus kontrabandininkų būrys užpuolė ir apiplėšė pačią Vainuto pasienio užkardą.
1834 m. Kretingos užkardos pasieniečiams sulaikius vieną prūsų ūkininką, netrukus šią užkardą užpuolė apie 100 ginkluotų vyrų ir išvadavo suimtąjį. O 1840 m. panaši istorija jau nutiko ir Švėkšnoje – čia valstiečių būrys užpuolė konfiskuotas kontrabandines prekes saugančius rusų kariškius ir perėmė jas. Vėliau tardomi visi savo kaltę neigė ir aiškino, kad užpuolimą esą įvykdė Prūsijos gyventojai. Tuo tarpu caro žandarų žiniomis, kiekvienas valstietis, dalyvavęs šioje „operacijoje“, iš gaujų vadeivų gavo po 6 sidabro rublius.
1844 m. spalį smarkus susirėmimas įvyko netoli Palangos užkardos, kur 25 caro pasieniečiai susidūrė su 80 kontrabandininkų. Kovos metu žuvo 4 kontrabandininkai, tiek pat buvo sužeista, rusams pavyko sulaikyti 43 nelegalių prekių ryšulius, atimti 11 šautuvų ir vieną pistoletą. Per susišaudymą buvo sunkiai sužeisti ir du rusų pasieniečiai.
Tokių susirėmimų dažnumas ir intensyvumas išties stebina: štai vos per mėnesį, nuo 1850 m. birželio 8 iki liepos 10 d., Palangos ir Tauragės pasienio ruože įvyko 10 susišaudymų su kontrabandininkais. Rusų duomenimis, šiuose susidūrimuose dalyvavo apie 200–300 kareivių ir 800–900 kontrabandininkų.
O vienos įnirtingiausių kontrabandininkų ir rusų pasieniečių kautynių Prūsijos ir Lietuvos pasienyje įvyko 1870 m. sausio 7 d., kai dvidešimt raitųjų rusų sargybinių užklupo 17 kontrabandininkų rogių vilkstinę.
Šios kautynės buvo ypač aršios: rusams pavyko sučiupti didžiąją kontrabandinio krovinio dalį, tačiau jiems vadovavęs kapitonas Melechas buvo mirtinai sužeistas keturių, o sargybinis Ščegolevas – šešių kulkų.
„Šventosios“ kontrabandos keliai ir klystkeliai
1865 m. spalio 5 d. Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymu visoje imperijoje buvo uždrausta spausdinti ar įvežti iš užsienio bet kokius leidinius lietuvių kalba lotynišku raidynu.
Šitaip prasidėjo iki 1904-ųjų trukęs lietuviškos spaudos draudimas. Carinė pasienio sargyba buvo ypač skatinama kovoti su lietuvių knygnešiais, gabenančiais nelegalią lietuvišką spaudą. Sargybiniai ir muitininkai už kiekvieną sulaikytą knygą gaudavo po 10 kapeikų, o už vieną pūdą laikraščių ar kitokių spaudinių – net 10 rublių.
Gabenti draudžiamą lietuvišką spaudą buvo labai pavojinga. Ne vienam knygnešiui tekdavo susigrumti su rusų pasieniečiais, ne vieną šie sugavę žiauriai primušdavo.
Vienas iš laikraščio „Varpas“ redaktorių Jonas Kriaučiūnas savo atsiminimuose pasakojo, kaip kartą į jo knygyną Tilžėje užsuko garsusis knygnešys J. Bielinis.
Knygnešys buvo visas apdraskytas, o veidas sužeistas. Bielinis papasakojo, kad jam einant „...girioje per rubežių, nutvėręs jį ginkluotas parubežio kareivis ir jam tekę su tuo kareiviu sunkiai kovoti. Tekę jam būti ir viršuje, ir apačioje, ir visokiam padėjime, bet pagaliau jis paėmęs viršų.“
Manoma, kad per 40 metų trukusį spaudos draudimo laikotarpį nelegaliai per sieną draudžiamą lietuvišką spaudą yra gabenę keli tūkstančiai lietuvių knygnešių. Iš viso per spaudos draudimo laikotarpį nuo carinės valdžios pasieniečių ir policijos nukentėjo apie 2.900 knygnešių.
Vis dėlto patys knygnešiai, ypač žymesni ir apsukresni, paprastai per sieną draudžiamos literatūros negabendavo. Dažniausiai jie tik nuvykdavo į Prūsiją kokiu nors legaliu pretekstu, ten įsigydavo lietuviškos spaudos siuntą, o ją per sieną nešti patikėdavo netoliese gyvenusiems kontrabandininkams „profesionalams“.
Šie leidiniai galiausiai tapo vienu iš lemiamų lietuvių tautos formavimosi ir valstybės atkūrimo veiksnių. Todėl dabar toks nelegalus lietuviškos spaudos gabenimas vadinamas „šventąja kontrabanda“.
Nors to meto lietuvių kaimiečiai iš esmės palaikė kontrabandininkus, ypač knygnešius, žmonės (taip dažniausiai nutinka) mokėjo atskirti grūdus nuo pelų. Pavyzdžiui, laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ buvo apgailestaujama, kad iš kontrabandos greitai ir lengvai pralobę žmonės dažnai „virsta ant pikto“ – demoralizuojasi, nešvenčia religinių švenčių, girtuokliauja ir nusikalsta.
Caro valdžia taip ir nepajėgė sustabdyti į Lietuvą plūstančių lietuviškų knygų srauto. Nuo 1865-ųjų iki spaudos draudimo pabaigos į Lietuvą buvo slapta įvežta apie penki milijonai užsienyje išleistų lietuviškų knygų. Žandarai tesugebėjo konfiskuoti vos 10 procentų iš jų. Ilgainiui net tarp pačių rusų pareigūnų prasidėjo ginčai, ar beverta tęsti šią beprasmišką kovą. 1904-ųjų balandžio 24-ąją caras Nikolajus II panaikino draudimą platinti lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis.