Slovakijos mokslininkas J. Klacka atliko skaičiavimus, iš kurių matyti, jog „galaktikos potvyniai“ – vadinamieji gravitacinės jėgos impulsai iš Paukščių tako galaktikos centro- gali stipriai veikti Orto debesyje esančių kometų orbitas.
1932 metais estų astronomas Ernstas Öpikas pasiūlė mintį, kad ilgų periodų kometos atsiranda iš debesies, esančio tolimiausiame Saulės sistemos pakraštyje. 1950 m. šią mintį atgaivino olandų astronomas Janas Hendrikas Oortas, norėdamas paaiškinti kylantį prieštaravimą: kometos sunaikinamos (arba tiesiog ištirpsta), perėjusios per vidinę Saulės sistemą vos keletą kartų, tačiau, jei stebimos kometos egzistuoja nuo pat Saulės sistemos atsiradimo, jos jau turėtų būti sunaikintos ir mes jų nebematytume. Pasak Orto hipotezės, Oorto debesyje egzistuoja milijardai kometų branduolių, kurių dėl didelio atstumo neveikia Saulės spinduliavimas. Iš debesies išlėkusios kometos nuolat papildo mūsų stebimas kometas, pakeisdamos tas, kurios žūsta perlėkdamos Saulės sistemą.
Oorto debesies struktūra
Manoma, kad Oorto debesis užima milžiniškus erdvės tūrius nuo išorinės Koiperio žiedo ribos iki 50000 AV nuo Saulės. Kitaip tariant, Oorto kometoidų debesis yra hipotetinis sferinės formos kometų debesis, esantis tarp 1000 ir 100000 AV nuo Saulės. Šis atstumas yra apie 1000 kartų didesnis, nei atstumas nuo Saulės iki Plutono, jis beveik lygus vienam šviesmečiui. Tiesa, Oorto debesies egzistavimo nepatvirtina jokie tiesioginiai stebėjimai.
Manoma, kad išoriniame kometoidų debesyje yra trilijonai kometų branduolių, didesnių nei ~1,3 km, atstumai tarp kurių yra milijonai kilometrų. Tiksliai nežinoma Oorto debesies masė, tačiau manoma, kad ji neturėtų viršyti kelių Žemės masių. Dauguma Oorto debesies objektų turbūt sudaryti iš įvairių elementų ledo, tačiau kai kurie paskutiniai atradimai leidžia manyti, kad ten yra ir akmeninių dangaus kūnų.
Vis dėl to iki šiol nebuvo aiškiai detalizuota, kokių jėgų veikiamos kometos išnyra iš įprastinių debesies ribose esančių orbitų ir pasuka link Saulės sistemos gilumos. Štai į šį klausimą ir gali atsakyti pastarasis J. Klacko tyrimas.
Savo skaičiavimuose mokslininkas priėmė prielaidą, jog Paukščių Tako galaktikos gravitacija yra cilindriškai simetrinė (kitaip tariant, vienoda visose plokštumose, lygiagrečiose galaktikos plokštumai), Klacko apskaičiavo gravitacijos impulsų jėgas, veikiančias galaktikos kūnus. Gautą matematinę išraišką jis vėliau pritaikė objektams, esantiems Oorto debesyje.
Gauti rezultatai rodo, jog gravitacinių „bangų“ jėgos yra pakankamos, kad išjudintų kometas ir jas nukreiptų Saulės sistemos link. Turint omenyje, jog kometos yra pagrindinės organinių medžiagų ir galbūt, gyvybės formų, pernešėjos, galima spėti, jog galaktikos centro kuriamos jėgos turėjo tiesioginę įtaką Žemės ir joje esančios gyvybės susiformavimui.
Nors mokslininko straipsnis publikavimui dar nepriimtas, tačiau jo darbinę versiją galima surasti svetainėje arXiv.org.
Tiesa, įdomu tai, jog neseniai Jungtinės Karalystės mokslininkai aptiko naują „pusiau kometų“ tipą – jeigu įprastinės kometos yra sudarytos iš sušalusio ledo, o asteroidai – iš akmens arba metalo, tai tarpinis tipas susidaro beveik iš lygių ledo ir uolienų dalių.
