Po Žemės ir galbūt Marso žieduotasis Saturnas tikriausiai yra lengviausiai atpažįstama planeta Saulės sistemoje. Tačiau kalbant apie šios planetos keistenybes ir stebuklus, Saturno žiedai yra tik ledkalnio viršūnė.
Nuo 2004 metų NASA erdvėlaivis „Cassini“ išsamiai tyrinėja Saturną, jo žiedus ir palydovus. Ši misija padeda įminti didžiausias mokslines mįsles apie šią planetą. Lifeslittlemysteries.com apžvelgia keletą jų.
Kaip šie žiedai atsirado?
Nors kitos trys dujinės milžinės Saulės sistemoje – Jupiteris, Uranas ir Neptūnas – taip pat turi žiedus, jie nėra tokie tankūs, stori ir krintantys į akį, kaip Saturno.
Šios daugiausiai iš ledo dalelių sudarytos juostos prasideda maždaug 6,4 tūkst. kilometrų virš Saturno pusiaujo ir driekiasi apie 120,7 tūkst. kilometrų tolyn į kosmosą.
Žieduose yra daugybė tarpų, kuriuos sukūrė maži palydovai ar gravitacinės sąveikos su tolimesniais orbitoje esančiais kūnais.
Įdomu, kad žiedai gali būti sąlyginai jauni – vos kelių šimtų milijonų metų – arba menantys Saturno gimimą daugiau kaip prieš 4 mlrd. metų.
„Mes nežinome, kaip žiedai susiformavo ar kaip ilgai jie egzistuoja“, – teigia „Cassini“ atvaizdų grupės vadovė, „Cassini“ atvaizdų centrinės operacijų laboratorijos (CICLOPS) Kosmoso mokslų institute direktorė Carolyn Porco.
Mokslininkai turi dvi teorijas apie žiedus sudarančios medžiagos kilmę. Jie galėjo susiformuoti suirus palydovui, kurį sunaikino Saturno trauka ar susprogdino atsitrenkusi kometa, arba iš liekanų, likusių susiformavus planetai.
Žinios apie žiedų struktūrą sukūrusius procesus leis daugiau sužinoti apie diskų formavimąsi visoje visatoje.
„Tai arčiausiai mūsų Saulės sistemoje esantis visų disko sistemų kosmose analogas“, – kalbėjo C. Porco.
Šėlstančios audros
Žieduotoji planeta yra rusvai gelsvos spalvos, kurią jai suteikia debesų juostos. Bent jau dažniausiai. Praėjusį gruodį planetos šiauriniame pusrutulyje ėmė šėlti didžiulė balta audra.
180 metų siekiantys astronomų stebėjimai rodo, kad didžiausios audros įsiplieskia maždaug kas 30 metų, teigia C. Porco. Saturno metai prilygsta maždaug 30 Žemės metų, o tai leidžia manyti, kad audros gali būti kažkaip susiję su sezoniškumu. Tačiau pagal šią logiką, dabar siautėjanti didžiulė audra turėjo pasirodyti tik maždaug 2020 metais.
Tikroji šių masyvių audrų kilmė ir jų galios šaltinis vis dar nežinomas. „Šios audros savyje turi daugybę energijos. Jos gali atskleisti fundamentalius skirtumus tarp to, kaip funkcionuoja milžiniškos planetos ir, tarkime, Žemės ar Veneros atmosferos“, – kalbėjo C. Porco.
Mįslingas ašigalio šešiakampis
9 dešimtmečio pradžioje pro planetą keliavęs zondas „Voyager“ virš šiaurinio Saturno ašigalio pastebėjo mįslingą šešiakampį debesį. Pastaraisiais metais keistos formos oro reiškinį, kurio apimamoje teritorijoje gali tilpti keturios Žemės, nuodugniau tyrinėjo „Cassini“.
Tyrėjams pavyko sukurti šešiakampes ir kitokias daugiakampes formas talpyklose skirtingais greičiais įsukant skysčius. Tai leidžia manyti, kad Saturne esantis šešiakampis gali būti susijęs su besisukančio kūno skysčio mechanika, aiškina C. Porco.
Nepaisant to, stebėtinas šios čiurkšlės ilgaamžiškumas ir pastovumas artimiausiais metais dar vers mokslininkus kasytis pakaušius.
Koks Saturno dienos ilgis?
Išmatuoti dienos ilgumą Saturne ar kitose dujinėse milžinėse – sudėtingas dalykas. Kitaip nei kietą paviršių turinčiose planetose, dujinių planetų debesų struktūra nebūtinai atspindi tai, kaip sukasi planetos vidinis sluoksnis ar branduolys.
Tad mokslininkai matavimus šiose planetose atlieka naudodami planetos natūraliai išskiriamas radijo bangų emisijas. Tokia technologija pasiteisino Jupiterio atveju, o remiantis „Voyager“ duomenimis atrodė, kad ji tinka ir Saturnui. Tačiau „Cassini“ 2004 metais atlikti matavimai parodė, kad diena Saturne yra maždaug 6 minutėmis ilgesnė.
Vėlesni tyrinėjai atskleidė, kad Saturno magnetinis laukas, sukuriantis radijo signalus, nesutampa su planetos rotacija.
Tad mokslininkams beliko spėti. Naudodami „Pioneer“, „Voyager“ ir „Cassini“ surinktus duomenis jie apskaičiavo, kad diena Saturne trunka 10 valandų, 32 minutes ir 35 sekundes (ir gali svyruoti 13 sekundžių į vieną ar kitą pusę). Tai gana tikslu. Tačiau per Saturno metus, ši paklaida gali išaugti iki maždaug keturių planetos dienų.
