Visai įmanoma, kad deimantai labai prisidėjo prie gyvybės atsiradimo mūsų gimtojoje planetoje.
Ulmo universiteto Mikro ir nanomedžiagų instituto bei Nanotechnologijos instituto (Vokietija) tyrėjų teigimu, šių brangakmenių paviršius galėjo būti tinkama vieta cheminėms reakcijoms prasidėti, kurios vėliau lėmė gyvybę Žemėje.
Savo darbe Andrei`us Sommeris, Danas Zhu ir Hansas Joergas Fechtas atkreipia dėmesį į tai, kad mokslininkai ilgus metus įrodinėjo, jog pirmieji cheminiai gyvybės ženklai galiausiai išsivystė iš vadinamosios paprastesnių molekulių „pirmykštės sriubos”.
Tačiau tikslus paprastesnių amino rūgščių molekulių – pagrindinių gyvybės sudedamųjų dalių – susijungimo į sudėtingus polimerus scenarijus išlieka viena iš ilgiausiai mokslo narpliojamų paslapčių.
Tam, kad priartėtų prie šios mįslės įminimo, tyrėjai atidžiau pažvelgė į deimantus – kristalinės sandaros anglies modifikacijas, senesnes už ankstyviausias Žemės gyvybės formas.
Laboratorijoje atlikę daugybę bandymų mokslininkai parodė, kad po sąveikos su vandeniliu natūralus deimantas savo paviršiuje suformuoja kristališkus vandens sluoksnius, dalyvaujančius elektrinio laidumo procese ir itin svarbius gyvybės vystymuisi.
Pasak tyrėjų, kai pirminės molekulės atsidūrė tokių deimantų paviršiuje, kilusių reakcijų galėjo pakakti, kad susidarytų kur kas sudėtingesnės organinės molekulės ir galiausiai Žemėje išsivystytų gyvybė.
