Italijos mokslininkams pavyko atkurti keliolikos senovės Pompėjos gyventojų paskutiniąsias gyvenimo valandas.
Jiems vieninteliams buvo pavykę išgyventi visa griaunantį Vezuvijaus išsiveržimą daugiau nei 19 valandų.
Italijos vulkanologas Claudio Scarpati kartu su savo kolegomis Giuseppe Luongo ir Annamaria Perrotta išanalizavo vieno Pompėjos namo
liekanose rastus vulkaninės kilmės uolienų sluoksnius. Mokslininkams čia pavyko rasti iš viso 13 skeletų, kuriuos ištyrus pavyko atkurti išsiveržimo metu vykusius įvykius.
Pompėjos pagrindinėje gatvėje stovėjusi Via dell`Abbondanza vila priklausė Iuliusui Polybiusui ir tai yra viena viena labiausiai studijuojamų šio senovinio romėnų miesto vietų. „Šiame name pavyko aptikti daugybę įvairiausių radinių. Be to, vulkaninių uolienų sluoksniai čia susiformavę geriausiai“, – teigė C. Scarpati portalui „Discovery News“.
79 metais prieš mūsų erą, rugpjūčio 24 dieną Pompėjos gyventojai išvydo pušies formos debesį, kylantį iš gretimai stūksančio Vezuvijaus. 9 mylių aukštį siekiantis debesis pratrūko tiršta karštų pelenų ir smulkių nuolaužų liūtimi.
Daugelis gyventojų išbėgo į gatves, tikėdamiesi spėti išvykti iš miesto. „Tuo metu I. Polybiuso namuose gyveno 12 žmonių, įskaitant jauną nėščią moterį. Jie nusprendė likti namuose greičiausia tik dėl to, kad manė, jog taip bus saugiau būsimajai motinai. Atsižvelgus į aplinkybes, tai buvo teisinga strategija“, – pasakoja C. Scarpati.
Anksčiau vulkanologai manė, kad pirmoji išsiveržimo fazė buvo palyginti nekenksminga, tačiau išties šis etapas „atsakingas“ už 38 procentus visų mirčių.
„Priešingai nei buvo manoma iki šiol, daugelis žuvo pirmosiomis išsiveržimo valandomis. Daugelio bėgti bandžiusių asmenų skeletų kaukolės sulaužytos, o tai reiškė, kad jie žuvo dėl griūvančių namų sienų ir stogų arba pataikius didesniems iš debesies krentantiems uolienų frangmentams“, – sako mokslininkas.
Manydami, kad vulkaninių pelenų sluoksnio kaupimosi greitis buvo apie 15 centimetrų per valandą, vulkanologai nustatė, kad I. Polybiuso namo stogui įgriūti prireikė apie šešių valandų.
Sugriuvus priekinei namo daliai, gyventojai pasislėpė gretimuose kambariuose, kurie liko nepažeisti greičiausiai dėl statesnių stogo šlaitų.
„Čia buvo trys įvairaus amžiaus suaugę vyrai ir trys moterys, keturi berniukai, viena mergaitė, vienas kūdikis ir vienas paskutinio nėštumo mėnesio embrionas. Nustatyta, kad embrionas priklausė jaunai nuo 16 iki 18 metų moteriai“, – sako C. Scarpati.
Mitochondrinės DNR analizė parodė, kad šeši asmenys priklausė vienai šeimai. Taip pat tikėtina, kad tai buvo tėvai su savo vaikais, pusbroliu ir jauna jo žmona bei pora tarnų. Jie visi buvo baisaus išsiveržimo liudininkai. Jų žuvimo metu vulkaninės liekanos buvo padengusios gatves trijų metrų storio sluoksniu. „Kai kurių skeletų padėtis rodo, kad tie asmenys mirties metu gulėjo lovose“, – sako C. Scarpati.
Pasibaigus pirmajai išsiveržimo fazei, nuolaužų ir pelenų debesis nusileido, sukeldamas vadinamąsias piroklastines bangas – greitai judančius karštų dujų ir uolienų srautus, kurių temperatūra siekė nuo 200 iki 700 laipsnių pagal Celsijaus skalę.
„Pirmieji piroklastiniai srautai pasirodė iš šiaurės ir apipylė namo galinę pusę. Srautai užliejo sodą ir toliau tekėjo į namo priekį. Gyventojai neturėjo jokio šanso pabėgti – pelenai pasiekė kiekvieną namo kampelį ir uždusino jo gyventojus“, – teigia C. Scarpati.
Pelenų sluoksniai atskleidė, jog ne visi Pompėjos gyventojai žuvo nuo niokojančios nuolaužų ir dujų bangos. Rasta aukų, kurių skeletai buvo virš bazinio pelenų sluoksnio. Panašu, kad kai kurie likę gyvi žmonės išėjo į lauką, tačiau čia juos pasitiko antrasis piroklastinis srautas. Kitos dienos rytą įvykusi paskutinė išsiveržimo fazė visiškai palaidojo Pompėją.
„Išlikti gyvam išsiveržimo metu buvo neįmanoma. Nors mūsų apskaičiavimu 75-92 proc. gyventojų paliko savo namus vos pasirodžius pirmiesiems katastrofos požymiams, sunku prognozuoti, kiek jiems sekėsi. Atlikus net mažus kasinėjimus už miesto sienų rasti šimtai aukų liekanų“, – sako archeologai.
