Teiginiai, kad ateivių kolonijos, kurios gyvena planetose, esančiose giliai juodosiose skylėse, iš tiesų gali būti ne tokie jau nerealūs kaip iš pradžių atrodo, rašo naujienų portalas „Dailymail.co.uk“.
Vieno mokslininko teigimu, kai kurios juodosios skylės turi sudėtingas vidines sandaras, leidžiančias fotonams, dalelėms ir planetoms skrieti aplink juodosios skylės centrą, kuriame erdvė ir laikas tampa beribiais.
Profesorius Viačeslavas Dokučajevas teigia, kad juodosios skylės centre esant tinkamoms sąlygoms yra zona, kurioje gali egzistuoti laiko ir erdvės struktūros. Jei besisukanti juodoji skylė yra pakankamai didelė, ji gali susilpninti potvynio jėgas, esančias už įvykio horizonto – vieta, kur niekas, net ir šviesa, negali išvengti juodosios skylės gravitacijos.
Mokslininkai jau kurį laiką žinojo, kad fotonai gali išlikti stabiliose periodinėse orbitose tokių juodųjų skylių viduje. Tačiau V. Dokučajevas teigė, kad juodosios skylės vidiniame Koši horizonte – zonoje, kur dimensijos vėl pradeda egzistuoti – gali egzistuoti ir dalelės ar net planetos. Pastarosios gali egzistuoti ir niekada nebūti įtrauktos į juodąją skylę, o šviesą ir šilumą gauti iš šalimais skriejančių protonų bei juodosios skylės centro išskiriamos energijos, teigė profesorius.
Maskvoje esančiame Rusijos mokslų akademijos Branduolinių tyrimų institute dirbantis V. Dokučajevas spėja, kad šios sąlygos gali būti pakankamos ateiviams apsigyventi tose planetose.
„Pažengusios civilizacijos gali saugiai gyventi itin didelių juodųjų skylių viduje ir būti nematomos iš išorės“, – sako profesorius.
Šių metų pradžioje mokslininkams pavyko atrasti juodąją skylę M87, kuri yra dvigubai didesnė už prieš tai didžiausia laikyta juodąją skylę. Ši juodoji skylė yra už 50 mln. šviesmečių ir, pasak mokslininkų, galėjo susiformuoti praeityje susijungus kelioms mažesnėms juodosioms skylėms. Palyginimui, Paukščių tako centre esanti juodoji skylė yra 1000 kartų mažesnė nei M87.
