Įsitikinimas, kad mūsų Žemės palydovas veikia žmogų yra itin gajus. Užtenka pabendrauti su žmonėmis, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su žmonėmis, dažniausiai gausite pritarimą, kad pilnatis veikia.
Pavyzdžiui, 2007-aisiais Braitono policija Didžiojoje Britanijoje netgi skyrė pilnaties metu papildomas pareigūnų pajėgas tramdyti pilnaties metu tariamai išaugusį nusikaltimų paūmėjimus.
Tyrimai neparodė sąryšio
2013-aisiais Bazelio (Šveicarija) universiteto mokslininkai atliko tyrimą, kurio metu buvo nustatyta, kad miego laboratorijoje žmonės savo miegą pilnaties metu vertino vidutiniškai 15 proc. prasčiau. Uždarose patalpose miegantys žmonės negalėjo matyti nei ryškesnės Mėnulio šviesos ar paties palydovo. Tačiau jie ne tik prasčiau miegojo, jiems ir užmigti sekėsi vidutiniškai 5 minutėmis vėliau, negu „paprastomis“ dienomis.
Šio tyrimo problema – vos 33 tiriamieji. Tyrimą organizavę psichologai taip pat ragino atsargiai vertinti šio bandymo rezultatus ir pažymėjo, kad siekiant patvirtinti šią teoriją reiktų atlikti platesnio masto tyrimus.
JAV psichologai Jamesas Rottonas and Ivanas Kelly dar 1985-aisiais ėmėsi šio klausimo iš esmės. Atliko kitų 37 tyrimų metaanalizę. Išvada: pilnatis nėra susijusi su psichinių paūmėjimų, nužudymų, avarijų, savižudybių ar nusikaltimų skaičiumi.
Jie pažymėjo, kad pavienės studijos, kuriose buvo aptikti ryšiai, galėjo būti aiškinamos ir dėl kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, pilnatis sutapdavo su savaitgaliais ar šventinėmis dienomis, kuomet nutinka daugiau nelaimių. Kiekvienas tyrimas, kuris parodydavo, kad žmonėms kildavo daugiau problemų pilnaties metu, turėjo kitą tyrimą, kuris, atvirkščiai, rodė problemų mažėjimą tuo laikotarpiu.
1992-aisiais buvo atlikta panaši metaanalizė Kanadoje. Mokslininkai sugretino 20 kitų tyrimų duomenis ir bandė atsakyti į klausimą, ar Mėnulio pilnatis turi sąryšį su savižudybių bandymų skaičiumi. Kaip ir ankstesnio tyrimo metu mokslininkai aptiko, kad pavienių tyrimų autoriai galėjo neatsižvelgti į savaitės dienas, kurių metu pastebimi paūmėjimai. Ryšys tarp pilnaties ir polinkio į savižudybę nebuvo aptiktas.
Neaptiko jokio ryšio tarp aneurizmos plyšimo ir Mėnulio fazės ir Lietuvos mokslininkai, ištyrę 186 pacientus, patekusius į Kauno klinikas su šia diagnoze 2011-2014 metais.
2019-aisiais Šveicarijos ir JAV mokslininkai ištyrė beveik 18 tūkst. pacientų 10 metų trukmės psichinės sveikatos įrašus. Jokio ryšio tarp Mėnulio pilnaties ir agresyvumo paūmėjimo nebuvo aptikta.
Maža to, tokių metaanalizių autoriai galėjo susidurti su mokslinės medžiagos palyginimui trūkumu, rašoma BBC. Moksliniai leidiniai noriau leidžia publikacijas, kuriose kažkoks ryšys yra aptinkamas, negu tas, kuriose tik patvirtinamas ir taip visiems žinomas faktas. Sunku pasakyti, kiek tokių tyrimų, kuriuose nebuvo aptikta Mėnulio įtaka žmogaus elgsenai „nugulė stalčiuose“.
Kyla klausimas, kaip Mėnulis galėtų veikti žmogaus elgesį. Viena iš teorijų tvirtina, kad, jeigu jis jau veikia atoslūgius, tai gali veikti ir vandenį mūsų kūnuose. Tačiau Mėnulis yra mažesnis už Žemę, todėl šio palydovo gravitacijos jėga yra atitinkamai mažesnė. Maža to, tokiu atveju nėra skirtumo, ar yra pilnatis, ar ne. Kita teorija tvirtina, kad žmogų veikia pilnaties skleidžiama šviesa. Tačiau iš tiesų jos ryškumas siekia vos ketvirtadalį žvakės ryškumo.
Dar kiti tvirtina, kad pilnatis veikia tik tam tikrus žmones, todėl atliekami bendri žmonių tyrimai nieko ir neparodo. Siekiant išsiaiškinti Mėnulio poveikį, anot jų, reikia tikrinti būtent tuos, kuriuos tai veikia ir čia ieškoti sąsajų.
Kodėl tuomet tuo tikima?
Taigi, jeigu moksliniai bet kokio sąryšio įrodymai yra tokie abejotini, kodėl tiek daug žmonių mano, kad Mėnulis iš tiesų mus veikia? Labiausia tikėtina, kad tai tėra šališko informacijos įsisavinimo pavyzdys, kuomet žmonės labiau atkreipia dėmesį ir įsimena informaciją, kuri atitinka jų jau turimus įsitikinimus.
Medikai ar policininkai, dirbantys pilnaties metu, atkreipia į tai dėmesį, o jeigu tai būna ir įtempta darbo naktis, tai kitą sykį pilnaties metu jau pasąmoningai „tikimasi“ antplūdžio. Kitomis dienomis šis ryšys ne toks stiprus (nėra fiksuojančios sąsajos), todėl į tokias pat sudėtingas (ar net sudėtingesnes) darbo pamainas nėra kreipiamas dėmesys.
Istoriškai ši legenda gali būti aiškinama tuo, kad senovėje, kuomet dar nebuvo kitų šviesos lauke šaltinių, į manijas ar priepuolius linkę žmonės jautriai reaguodavo į ryškią mėnulio šviesą naktimis.
„Tokių įsitikinimų egzistavimo priežastys gali slypėti ne racionaliame suvokime, bet labiau pirmykščiame, emociniu pagrindu paremtame nore tikėti, kad mes nesame tik patys atsakingi už mūsų pačių elgesį“, – rašoma Šveicarijos ir JAV mokslininkų atlikto tyrimo išvadose.
