Ar Izraelis painioja teisėtą savo politikos kritiką su antisemitizmu, taip siekdamas išvengti sudėtingų egzistencinių sprendimų? Klausimai iš tiesų sunkūs – tačiau atsakymai dar sunkesni.
Mėnuo tarp Purimo ir Pesach švenčių yra tinkamas metas apsvarstyti žydų ir antisemitizmo ryšius. Tai trapių ir sudėtingų santykių kompleksas, kupinas įvairių klišių ir negailestingų panikos riksmų, tačiau ten stebėtinai trūksta įžvalgų.
Du rašytojai, Jeanas Paulas Sartreʼas ir Abrahamas Yehoshua, buvo vieni iš nedaugelio, kurie išdrįso paliesti šios problemos įkaitusią šerdį. J. P. Sartre'as gvildeno šią temą kūrinyje „Antisemitas ir žydas“ (1946). Nepaisant jo nuoseklios kovos su antisemitizmu, jis laikė žydus ne daugiau nei įdėmaus antisemitinio žvilgsnio produktais. Iš esmės nežinodamas, ką teigiamo galima pasakyti apie žydus, jis kandžiai tvirtino, kad būtent antisemitas nustato, kas yra žydas, o kas – ne.
Po daugelio metų „Tėvynės valdžioje“ (2008) A. Yehoshua parašė: „Tam tikra tragiška prasme antisemitizmas tapo natūraliausiu komponentu kristalizuojant žydų tapatumą, tad daugeliui jų antisemitizmo nebuvimas atrodo įtartinas ir nenatūralus.“
Atėjo laikas žengti kitą žingsnį ir paklausti, ar išties galime egzistuoti be išorinio priešo, be antisemitizmo? Ar mes turime drąsos užginčyti nepatogias ir absurdiškas šių abiejų rašytojų išvadas, pagal kurias mums reikalingas antisemitizmas, kad apibrėžtume save?
Neįmanoma žengti panašiu keliu be prielaidos, kad antisemitizmas išties yra. Egzistuoja labai sudėtingos sąrangos neapykanta žydams. Iš dalies ji istoriška. Ji sukelia „nekaltą“ tikėjimą, kad žydai atsakingi už Jėzaus nužudymą. Kai kurie antisemitai nekenčia žydų abstrakčiai, kaip ir kai kurie iš mūsų abstrakčiai nekenčia Amaleko giminės (Amalekitai – gentis, su kuria žydai kariavo bibliniais laikais. – balsas.lt)
Tai yra religinio DNR dalis, kuri nuolatos gyva visų religijų ritualuose ir ceremonijose, įskaitant ir mūsiškę. Ši pirminė egzistencinė neapykanta susijungia su einamaisiais įvykiais per įtampą ir priešiškumą, kylančius ir kunkuliuojančius Artimuosiuose Rytuose,
Daugelis tų, kurie Izraelio kritiką už neteisingą politiką sieja su priešiškumu žydams vien dėl to, kad jie žydai, iš tiesų „atliepia“ oficialiam Izraeliui, kuris nuo pat savo atsiradimo teigia, jog yra istorinės žydų tautos paveldėtojas ir valios reiškėjas. Jei, Izraelio vyriausybės požiūriu, nėra skirtumo tarp tarp žydų įstorijos ir Izraelio istorijos, kodėl turėtų matyti skirtumą antisemitiški ir antiizraeliški blogio kurstytojai ?
• • •
Laimei, šiandieninis antisemitizmas yra labai silpnas, palyginus su ankstesniais laikais ir galbūt jo būsimu potencialu. Prieš kelis metus didelės antraštės skelbė, jog „antisemitizmo apraiškų pagausėjo 300 procentų“. Paaiškėjo, jog taip norima pasakyti, kad vienoje Europos šalyje neapykantos žydams aktų pagausėjo nuo 19 iki 59. Tai menkas derlius lyginant su rasistinės, nacionalistinės neapykantos apraiškomis tarp naujakurių žydų ir arabų Kiryat Arba arba Yitzhar'o vietovėse, kur tai nutinka kasdien; tai nereikšmingas skaičius, jei lyginsime su tuo, ką labai ortodoksalūs žydai, vadinamieji Heredim, rašo apie žydus pasauliečius ir atvirkščiai; ir apskritai – tai neskaitlinga aibė palyginus su neapykantos ir rasizmo pasireiškimais, kuriais mes čia svaidome vieni į kitus. Pripažinę akivaizdžius dalykus, galime judėti toliau.
Visada taip buvo. Tokia apskaita - sionizmas už antisemitizmą - nėra nauja. Didesnioji sionizmo idėjos dalis remiasi į Herzl'io patirtį per Dreyfus'o bylą. Norėdamas išspręsti žydų klausimą ir iškraustyti iš Europos jos žydus, Herzl'is užmezgė sionistinę idėją. Ahad'as Ha'am'as (Asher'as Ginsberg'as) iškart atkirto: „Antisemitizmas pradėjo Herzl'į, Herzl'is pradėjo žydų valstybę ir sionizmą, ir sionizmas pradėjo sionistų kongresą. Todėl antisemitizmas yra viso šio judėjimo priežasčių priežastis“. Bet niekas jo tada neklausė. Ahad'o Ha'am'o vardu buvo pavadinta dar viena ankšta gatvė Tel Avive, ir antisemitizmas įsitvirtino kaip viena iš šiuolaikinių žydų tapatybės sudėtinių dalių. Sionizmo užkulisiuose daug kartų girdėjau džiaugsmą, reiškiamą dėl to, kad augant antisemitizmui galimai padidės imigracija į Izraelį. Nedidelis atisemitizmo lygis Vakaruose visuomet yra pakankamas įrodymas, kad sionizmo kelias teisingas, jeigu žiūrėsime per „katastrofiško sionizmo“ prizmę kaip pačią geriausią.
Pastaraisiais metais situacija tapo daug aštresnė. Visą kritiką sau – ir pagrįstą, ir nepagrįstą – Izraelis sušluoja po tuo pačiu antisemitizmo kilimėliu. Būtent mes nuolatos painiojame deramą Izraelio kritiką su antisemitizmu. Priežastis yra siekimas bet kokia kaina išvengti tam tikrų situacijų ir sunkių egzistencinių sprendimų, susijusių su okupacija, neteisingumu, nežydų mažumos diskriminacija ir persekiojimu mūsų krašte. Kol „jie“ jaučiasi antisemitais, mes jaučiamės švarūs ir teisūs savo pačių akyse.
Iki šiol užtekdavo gyventi, laikantis prieš visą pasaulį povyzos, kuri remiasi įprasta ir tuo pat metu klaidinga paradigma, jog „visas pasaulis prieš mus“. Ši mutacija pateisino save per daugybę amžių, ir nėra jokio tikro stimulo dabar liautis. Tai istorinė, moralinė ir emocinė „einamoji sąskaita“, kurią alina pertempimas – prieita sąskaitos uždarymo ribą. Išskyrus Izraelį, nėra kitos šalies Vakarų pasaulyje, su kurios valstybinės prievartos aktais tarptautinė bendruomenė buvo linkusi taikstytis penkis dešimtmečius. Nėra kitos šalies, kuriai pasaulio bendruomenė leido turėti didelį nekontroliuojamą branduolinį arsenalą – tik Izraelis. Ir nėra pasaulyje likę kitų kolonialistų, išskyrus Izraelį, „vienintelę demokratiją Artimuosiuose Rytuose“. Pasaulis vis dar sutinka su tuo, bet tai negali ilgai trukti, netrukus viskas bus baigta.
• • •
Labai greitai nebegalėsime ignoruoti tam tikrų klausimų: ar vis dar gebame jausti mūsų egzistavimą be neapykantos kitiems? Ar mums iš tiesų reikia išorinio antisemitizmo, kaip priemonės apibrėžti mūsų vidinį tapatumą? Akimirką pagalvokite apie pasaulį, kuriame žydai nėra nekenčiami; apie taikos Artimuosiuose Rytuose utopiją, apie brolybę visur, kur gyvena mūsų broliai. Neįmanoma? Tikrai ne! Kas prieš šimtą metų tikėjo, kad galima egzistencinė transformacija, kuri dabar vyksta mūsų akyse? Tik nedaugelis.
Prieš šimtą metų Europoje liejosi kraujas, tai truko tūkstantmečius, tačiau dabar tai yra taikus kontinentas. Tik prieš kelis mėnesius Artimieji Rytai buvo viena iš didžiausių pasaulyje sankaupų, kurioje tarpo bjaurios, keistos diktatūros, tačiau šiandien mes esame ant regimai teigiamų istorinių permainų slenksčio. Ar pasaulyje, kuris iškart ar po kurio laiko pereis į tokią būseną, žydų tauta galės išgyventi be išorės priešo? Tai nėra tikra.
Parodėme būdus, kaip galima pasipriešinti persekiojimams, neapykantai ir pogromams. Bet vis dar neturime sprendimo rakto ir patirties, kada kalbama apie atvirumą, žydų priėmimą ir visišką žydų lygybę. Ši perspektyva gąsdina mus iki pačių gelmių ir kelia klausimų apie mūsų – „žmonių, kurie gyvena vieni, ir kitos tautos su jais nesiskaito“ – tautinį egzistavimą. Kadangi taip yra, esame linkę grįžti prie liguistos, patologinės formos, kuri mums visiems gerai žinoma: neapykantos narkomanai, mes izoliuojame save nuo mūsų neapkenčiančiųjų – realių ar įsivaizduojamų. Tarsi blogis, kurį pažįstame, yra geriau už potencialų, bet grėsmingą gėrį.
Izraelio valstybės įkūrimas ne tik nepajėgė išspręsti problemos, dėl kurios ji buvo įsteigta, bet, priešingai, pablogino padėtį. Izraelis yra didžiausias getas pasaulio istorijoje. Vienas didelis miestas, aplink kurį izoliacijos ir pasipiktinimo sienos auga kiekvieną dieną, atskirdamos jį nuo aplinkinio pasaulio. Visi kartu tęsiame patologiškus istorinius ryšius tarp žydų ir nežydų. Nežydas – vis dar gąsdinanti, bet būtina būtybė, nes kas būsime be J. P. Sartreʼo nežydų, kurie mus apibrėžia?
Izraelyje mes padarėme labai mažai, kad sukurtume vidinį nacionalinės tapatybės modelį, kuris nepriklausytų nuo išorės persekiotojų apibrėžimo. Tai patogu, bet nemalonu perduoti atsakomybę už mūsų tapatybę į priešo rankas. Lai Hitleris nusprendžia, kas yra žydas. Jeigu Hitleris išnyks – lai kažin kokie hitleriukai kaip Yasser'as Arafat'as ar Ahmadinejad'as. Kiekvienai kartai – jos faraonas, kiekvienai erai – jos piktasis Hamanas.
• • •
Ar yra kitas būdas suprasti tikrovę ir joje gyventi? Akivaizdu. Neapykanta egzistuoja pasaulyje, bet mes neturime tam monopolijos. Anksčiau antisemitizmui buvo skiriamas pagrindinis dėmesys, svarstant apie neapykantą Vakaruose. Nes Pirmojo pasaulio – krikščioniškojo – šerdyje mes buvome ypatingai svetimi, atskirti dviejose pagrindinėse veiklos srityse, kurios apibrėžia visuomenę ir bendruomenę – tai yra mityba ir dauginimasis. Svetimieji yra tie, kurie gyvena tarp mūsų, bet su kuriais mes nevalgome, ir nesituokiame. Ir tūkstančius metų „mes“ ir „jie“ atsisakydavo dalytis tą patį guolį, tą patį stalą.
Dabartinis krikščionių pasaulis yra visai kitokio plauko. Pirmojo pasaulio visuomenė yra prisotinta imigrantų, naujų „kitų“: musulmonų ir žmonių iš Rytų, darbo migrantų ir prašančių politinio prieglobsčio, turkų ir korėjiečių, žydų ir kinų, pagonių ir induistų. Europos atsakymai yra įspūdingi. Kai kurie išreiškia stebėtiną atvirumą, dalinai kylantį iš pamokančios žiaurios nesėkmės, nutikusios prieš 70 metų su „kitais“ – žydais. Kiti atspindi izoliacianistinį nepralaidumą, sukeliantį islamofobiją, ksenofobiją ir kitas paniško rasizmo apraiškas, nuo kurių nesame apsaugoti.
Taip, Vakarų pasaulis dar kartą tokiomis priemonėmis kaip neapykantą ir segregaciją bando įveikti problemas, susijusias su „kitais“. Bet šįkart mes ne sąrašo pradžioje. Mes tik vienas įrašas ten. Daugelis iš mūsų, ypač premjeras B. Netanyahu, linkę teigti, kad mes turime monopoliją neapykantai. Mūsų nekentė labiau nei kitų, neapykanta žydams yra daugiau kokybinė, ir bet kuriuo atveju, nereikėtų painioti žydų specifikos su kitų rūšių neapykanta. Mes stengiamės sukurti getą gete – neapykantą žydams, kuri yra išskirtinė tarp visų kitų neapykantų svetimiesiems. Tai rimta klaida. Bet yra puiki galimybė apsivalyti. Kaip didžiausios aukos istorijoje mes pareikalavome keisti požiūrį ir samprata.
Yra vidinė žydų esmė, nepriklausoma nuo išorinių aplinkybių. Ji palaidota giliai po istorinių traumų sluoksniais. Bet jos širdis dar plaka kaip humanizmas, atsakomybė už pasaulio taiką, kaip universalizmas be ribų. Izraelio sukūrimas turėtų leisti šiam potencialui pasireikšti. Pavyzdžiui, valstybė tų, kurie buvo atstumti, gali padaryti viską, kas jos galioje, kad padėtų šiandieniniams atstumtiesiems, užėmusiems ankstesniųjų vietą. Ji gali būti partnere kuriant pasaulio koaliciją prieš neapykantą. Būtent dėl savo atminties.
Vergijos Egipte ir Amaleko traumos atmintis yra mūsų nacionalinio atminties rezervuaro pamatas, ir ta atmintis niekada nebuvo ištrinta. Bet jeigu mes nesiliausime iš naujo gyvai kūrę praeitį, užuot ją vien prisiminę, ateitis bus niūri. Izraelyje ir tarp didelės žydų diasporos Šiaurės Amerikoje yra energingų, jaudinančių srovių, kurios maitina dvasią. Mes turime naująją žydų muzika, kiną, tradicinių Beit Midrash mokyklų pasaulietinių pavidalų, poezijos ir literatūros hebrajiškai ir kitomis žydų kalbomis. Visos šios formos savo ištakomis yra labai žydiškos, tačiau jos leidžiasi į atvirą dialogą ir autentiškai atskleidžia savo visuotinį žmogiškumą. Be apologetikos, su kuklumu, bet nenuolaidžiaujant. Pokalbis tarp lygių – žydų ir nežydų. Nėra emocinės prievartos ir ašarų. Tai žydija, kuri atranda savyje nežydiškus, bendražmogiškus elementus, atvirai atiduoda ir gauna.
Taikant šį metodą, mes privalome pasirengti „dienai po nežydo“, pasirengti poantisemitinei erai mūsų gyvenime. Tai dienai, kada mūsų vaikai paklaus mūsų, kodėl jie ir toliau turi būti žydais, o mes turėsime atsaką, kylantį iš vidaus. Mes ne tiktai įpareigoti pasirengti tokiai dienai, mes tai gebame.
• • •
Avrahamas Burgas – buvęs Kneseto pirmininkas, buvęs Izraelio žydų agentūros vadovas.
Šis jo straipsnis balandžio pradžioje publikuotas laikraščio „Haaretz“ tinklalapyje.
