Mokantiems džiaugtis kiekviena nauja diena linkime neprarasti gyvenimo džiaugsmo, o kam įkyrėjo žiema, siūlome išbandyti senolių patarimą. Reikia tik, kaip teigia senoliai, suskaičiuoti dvylika praplikusių vyriškių. Ties dvyliktuoju tiesiog šūktelėti: „Prapulk!“ Ir šaltis dings. Kiek sunkiau sužinoti, kuris gi vyriškis visiškai plikas, kai spaudžiant šaltukui visi užsimaukšlinę kepures. Tačiau liūdėti neverta. Sausio 25-oji mūsų tradiciniame kalendoriuje – Pusiaužiemis. Mūsų senoliai pasakytų: ,,Dzienelė pailgėj per ėriuko pėdelį“. Nuo saulėgrįžos jau pailgėjo viena valanda ir devyniomis minutėmis.
Liturginiame kalendoriuje ši diena skirta paminėti pirmųjų krikščionių persekiotojo Sauliaus stebuklingą atsivertimą. Jis tapo vienu uoliausių Kristaus mokslo skleidėjų tarp to meto pagonių ir yra žinomas kaip apaštalas Paulius (Povilas). Tai nėra privaloma bažnytinė šventė, žmonės tą dieną į bažnyčią neskubėdavo, tačiau labai įdėmiai stebėdavo orus. Buvo tikima, kad tos dienos priešpiečio oras atitinka pirmąją, o popietinis – antrąją žiemos pusę. Jeigu saulėta, buvo spėjama, kad bus graži vasara ir geri metai. Jeigu debesuota – tais metais daug žmonių mirs. Jeigu lyja ar sninga – laukia didelis kainų šuolis, nes javai dar laukuose supus. Pučia smarkus vėjas – tarp žmonių kilsią didelių neramumų.
Tą dieną miške savo oloje ir barsukas nubunda, iškiša galvą apsidairyti. Jeigu šviečia saulė, išsigąsta savo šešėlio ir sprunka atgal į savo guolį. Žinoma, taip ir neprasimankštinęs. Koks gi gali būti miegas ant nugulėto šono? Prastas. Taigi – ir sniegas greit susmegs, ir ateis ilgai lauktas ankstyvas pavasaris. Jeigu bus apniukę, barsukas pasivaikščios po mišką, visur pripėduos, o pagal tai ir suprasime, kad barsukas apsivertė ant kito šono bei vėl kietai įmigo. Pavasario sulauksime negreitai. Negana to – jis bus vėlyvas ir šaltas.
Ką gi reiktų nuveikti per pusiaužiemį? Ūkininkai turėtų pasižiūrėti, ar pakankamai likę pašaro gyvuliams kitai žiemos pusei. Šeimininkės – ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki naujo derliaus. Sodininkui reikėtų apeiti sodą, papurtyti apšarmojusias obelis ir pažadinti gyvybę. Bitininkui nuėjus į savo bityną – pabelsti į apsnigtus avilius. Išgirdę bitelės persikels ant kito korio... Ir, gink Dieve, neliesti nieko, kam gali pakenkti kirmėlės. Neveltui ši diena dar ir Kirmėline vadinta. Dzūkai tą dieną net bulvių nevalgydavo, kad vasarą nesukirmytų, o aukštaičiai net be obuoliukų, morkų, burokų tą dieną stengdavosi išsiversti. Vyrai malkų iš miško neveždavo, nekapodavo ir nieko iš medžio nedarydavo, kad kinivarpos medienos neišvagotų. Žemaičių moterys vilnų neverpė ir jų nekaršdavo, nes kandžių atsiras, drabužius išvarpys.
Senieji dzūkų kaimų gyventojai dar galėtų papasakoti, kad per pusiaužiemį ir meška savo guolyje ant kito šono verčiasi, pradeda žįsti kitą leteną. Bet paskutinė meška Musteikos miškuose buvo nušauta 1868 metais, taigi jau ir nesužinosime, apsivertė ji ant kito šono ar ne.
Per Krikštus (pusiaužiemis dar ir taip vadintas) dziedulis sakydavo: ,,Bėkita, vaikeliai, laukan ir krykštaukit – jau puse žiemos atbuvom. Kita pusė šviesesnė – saulalė aukščiau kopia, dažniau šypsos... Bobulė išvirs šaltanosių. O jau šaltanosių tai labai laukdavom. Nieko kytro – bulbių tarkių ir grikių miltų apvalkalas, tep kap cepelinų, o vidun piestu grūstos kanapių sėklos su cibuliu arba aguonaitės. Gardu būdavo labai...“ – prisimena senolė iš Dzūkijos.
Pusiaužiemis, dar vadinamas Kirmėline, Kirmių diena, Krikštais, Kumeliuko krikštynomis, – tik viena iš tradicinių metų švenčių. Kiek daug papročių, tradicijų išlikę, supranti tik pradėjęs domėtis ir gilintis. Atsiveria ištisas lobynas... Padeda įminti begalę mįslių – kas, kodėl ir kaip...
Paklausinėkite savo senelių, vyresnio amžiaus kaimynų, giminaičių, ir jie papasakos daug įdomaus apie savo vaikystę, tradicijas ir papročius. Paskubėkite, kol nevėlu. Ypač mūsų kaimuose. Ten dar gyvena išmintis ir tradicija.
Onutė Drobelienė
