Viena tauta Lietuvoje tikrai yra – tai lenkai. Ir turi jie gimtąją žemę, daugmaž sutampančią su Vilniaus ir Šalčininkų rajonais. Wilenszczyzna ta žemė vadinasi. Netingi lenkai darganotą dieną nueiti iki balsadėžių ir parodyti atsipalaidavusiems lietuviams, ką reiškia regiono konsolidacija tautiniu pagrindu. Europoje tautiškumas daugeliui yra dzin, bet Lietuvos lenkams – ne. Valdemaras Tomaševskis, įrašytas pirmuoju numeriu Lietuvos lenkų rinkimų akcijos sąraše, savo tautiečių valia išrinktas į Europos parlamentą, kur, matyt, ir posėdžiaus – nebent apsigalvotų.
Ir šalia kokių vyrų bei moterų jis fotografuosis! Vytautas Landsbergis, Vilija Blinkevičiūtė, Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas, Leonidas Donskis. Ne sąrašas, o ąžuolynas!
Prieš kelias dienas su vienu jaunu piliečiu svarstėme, ar blogas oras atbaidys rinkėjus nuo Europos parlamento rinkimų. Jis pasakė, kad gali išvardyti vos kelias dabartinių europarlamentarų iš Lietuvos pavardes. Aš šiek tiek įsitempiau, nes visai nenorėjau, kad būčiau paprašytas užpildyti jo žinių spragų. Tyliai pabandžiau prisiminti mūsų atstovus. Mintyse sudėliojau septynias pavardes. Šešių neprisiminiau.
Užtat naująjį europarlamentarų sąrašą lengva išmokti – svarbu tik nesupainioti Radvilės Morkūnaitės su Emanueliu Zingeriu. Beveik kiekvienas naujai išrinktas europarlamentaras Lietuvos politikoje yra palikęs kokią nors brydę, vagą ar spragą.
Šulas šului nelygu
Tačiau nevienodas jų potencialas. Vieni važiuoja toliau trešti, kadangi Lietuvoje jau nebėra jokie ramsčiai. Kiti, žiūrėk, sugrįš, įgavę europinio politinio antsvorio. Gal net prezidentinio. Bet išvažiuoja kaip į miglą.
Nors rinkimų diena nebuvo audringa, kitą rytą politiniame gamtovaizdyje styrojo nulaužtas stuobrys. Valdančiajai koalicijai priklausanti Tautos prisikėlimo partija, Seimo rinkimų favoritė, tesurinko vos 1,05 proc. balsų. Prisikėlėliai atsidūrė partijų sąrašo priešpaskutinėje vietoje, juos aplenkė Žemaičių partija. Eikite sau, kaip sako Andrius Kubilius.
Šiuose rinkimuose mūsų piliečiai galvojo ne apie Europą, bet malonino ir baudė vietines partijas. Kažin kokius Lietuvai reikšmingus sprendimus parems į Briuselį ištremti Lietuvos ąžuolai? Kovos už Lietuvą, ar kirmys Europos parlamento frakcijų rietuvėse? Grįžę į tėvynę, gal seks apie save politines pasakas? O juk gali! Tereikia imti pavyzdį iš Lietuvos vyriausybių.
Kiek iš visų politinių pakampių buvo pripliurpta apie būtinybę siekti, kad ES leistų pratęsti Ignalinos atominės elektrinės (IAE) veikimą. Tam reikalui netgi derybininkas buvo paskirtas. Tačiau dėl IAE darbo pratęsimo Lietuva iki šiol valstybiniu lygiu taip ir nesikreipė į ES. Kai kam naudingiau pirkti elektrą iš Rusijos ir melžti eilinių vartotojų pinigines.
Nei velnias, nei gegutė
Prisimenant seną lietuvišką posakį galėtume paklausti, kas Europa yra tūlam lietuviui: velnias ar gegutė? Drįstu manyti, kad ES kol kas labiau panaši į gegutę, kadangi yra marga ir kukuoja apie pinigus. Daugeliui tautiečių akys sublizga, kai aptariami europarlamentarų atlyginimai. Bet nereikia pamiršti, kad tos algos mokamos iš bendro kapšo, pripildyto visoms valstybėms sumetus po vieną su trupučiu procento nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Kapšas skirtas visoms Europos Sąjungos biudžeto išlaidoms padengti: pradedant kompensacijomis už karves, baigiant eurokratų algomis. ES biudžeto skaičiai gal ir atrodo įspūdingai, tačiau per tą biudžetą perskirstoma BVP dalis yra juokingai maža. ES biudžetas nė iš tolo nepanašus į supervalstybės biudžetą. Veikiau tai yra valstybių klubo kasa.
Europos parlamento, Europos komisijos ir kitų institucijų veikimas kuria vieningos ir galingos jėgos įspūdį. Tačiau tai tiktai regimybė, savotiškas pažadas ateičiai. Pajuodinusi margas plunksnas gegutė bando vaizduoti pusę velnio.
Ar lietuviškiems ąžuoliniams balkiams Europos parlamente bus lemta tapti viso žemyno ramsčiais atlaikant kokią nors dar neregėtą krizę? (Dėl Vytauto Landsbergio savybių abejonių nekyla, bet visų juk nenutašysi pagal jo pavyzdį.)
Vieną krizės scenarijus gali būti toks: Europa nusprendžia būti ne puse, o visu velniu. Užteks, sako europiečiai, mums tos palaidos balos, kursime federaciją. Ir bus Lietuva toje federacijoje ne valstybė, o valstija. Lietuvai pasiūlys ir vėl atsisakyti dalies suvereniteto.
Kitas scenarijus: valstijomis nusprendžia tapti Žemaitija ir Wilenszczyzna – gal ir Lietuvos sudėtyje, o gal šalia. Sakote, fantastika? Bet kodėl gi? Tokių nepriklausomų valstybių kaip Škotija ar Katalonija atsiradimas per artimiausią dešimtmetį nėra visiška utopija. Dabartiniai europarlamentarai iš Lietuvos išvyksta į valstybę, kuri vadinasi Belgiją, bet savo kadenciją jie gali baigti tarp nepriklausomų Flandrijos ir Valonijos padalytame Briuselyje.
Nacionalinės valstybės nelabai reikalingos, tad ES kada nors teks apsispręsti, ar jai likti gegute, ar tapti velniu. Bet gal ne per šią Europos parlamento kadenciją? Nagi, nagi...
