Stebint įvairiausius absurdiškus draudimus, kuriuos valdžia įveda suaugusiems, save ir valdžią išlaikantiems žmonėms, kartais darosi keista, kaip tokiems draudimams žmonės nepasipriešino iš pat pradžių. Bet valdžia nebūtų valdžia, jei nebūtų gudri. „Skaldyk ir valdyk“ principas ne veltui yra klasika.
Įsivaizduokime, kad valdžia sugalvoja nepopuliarų draudimą? Pvz., uždrausti bučiuotis. Aišku, iš karto tokio visuotinio draudimo įvesti nepavyks. Tad daroma po truputį. Iš pradžių uždraudžiama bučiuoti viešose įstaigose (argumentas – gali žeisti kitų žmonių jausmus ar įsitikinimus). Vėliau - baruose ir klubuose (argumentas – gali nepatikti kitiems lankytojams, didėja pernešamų ligų galimybė, klubuose – žmonės priima netinkamas sprendimus, kurie prasideda bučiniais, etc.). Jei kas prieštarauja, sakai, kad čia ne problema, nes bučiuotis uždraudžiama tik tuose klubuose, kur, pvz., bloga ventiliacija ar tamsu. Tuoj pat pridedi, kad bučiuotis galima bus lauke, specializuotose klubo erdvėse ir pan.
Po kurio laiko pradedi kelti klausimą, kad klubai patiria nelygias konkurencijos sąlygas: vienur galima bučiuotis, kitur – ne, ir siūlai uždrausti bučiuotis visuose klubuose. Aišku, bučiavimosi priešininkai tam pritaria. Pritaria ir dalis mąstančių ne apie bučinius, o apie konkurencijos sąlygas - „jei neleidžiame vieniems, tai neleiskime ir kitiems“, „turi būti teisybė“ ir pan. Ir šitoje vietoje „paslysta“ net ir daug sąžiningų liberalų, pamiršę pasakyti, kad konkurencijos sąlygas suvienodinti galima ir vėl leidžiant bučiuotis visuose klubuose (o ne uždraudžiant).
Dar vėliau kas nors iškelia idėją, kad bučiuotis nereikėtų, pvz., miesto reprezentacinėse vietose, centrinėse gatvėse, prie mokyklų ir pan. Esą „nekultūringa“ ar „čia ne vieta tam“. Aišku, daugelis klubų, barų ar kavinių yra įsikūrę būtent miestų centruose ir reprezentacinėse vietose. Tuomet nebegali bučiuotis nei klubo viduje, nei lauke.
Vėliau galima imtis ir kitų viešų vietų (pvz., šaligatvių ar prie šviesoforų – nes esą trukdo eismui ir kelia pavojų ), dar vėliau – daugiabučių namų kiemų, laiptinių (čia gi visur bėgioja vaikai). Dar vėliau galima imtis butų ir reikalauti, kad būtų užtrauktos užuolaidos ir pan.
Galiausiai bučiuotis oficialiai nedraudžiama, bet tuo pat metu ir neleidžiama. Ir jei kas nors pasiūlo grįžti prie ankstesnės tvarkos, t.y. kaip dar buvo visai neseniai, tai iš karto yra pakrikštijama, pvz., „bučiavimosi liberalizavimu“. Taip vienu šūviu nušaunami du zuikiai. Pirma, kompromituoji normalų pasiūlymą atsisakyti absurdiškų draudimų suaugusiems žmonėms (kabinama etiketė, kad nori skatinti bučiavimąsi vaikų tarpe ir ypač nėštumą). Antra, kompromituoji liberalias idėjas apskritai (esą vos ne visos liberalios idėjos yra apie kūniškus reikalus).
Aišku, galima sakyti, kad fantazuoju, ir jokia valdžia niekada to nedarys. Deja, net tokio dalyko kaip bučiniai atveju realybė yra liūdna. 5 sekundžių google paieška surado iš pažiūros normalių vietų, kur tai buvo siūlyta ar priimta (Maskvos miestas ar stotis Jungtinėje Karalystėje).
Dar liūdniau, žodį „bučinys“ galima pakeisti bet kokia kita valdžios užgaida: padidinti mokesčius, įvesti kasos aparatus, panaikinti tam tikras verslo rūšis, neleisti pirkti alkoholinių gėrimų ir t.t. ir t.t. Pvz., įveskime naują mokestį konkrečiai verslo grupei, tuomet „lyginkime konkurencijos sąlygas“ ir įveskime visiems. Ir čia nereikia būti per daug priskaičius Orvelo, tai vyksta kiekvieną dieną. Valdžia kantri, jei nepavyksta šiandien, gal pavyks rytoj. Jei nepavyksta iš karto, gal pavyks po truputį.
LLRI blog'as
