Vasaros pradžia pažėrė daug šventiškos nuotaikos. Gegužės paskutinįjį savaitgalį - lietuviškos Sekminės, šiltos ir saulėtos, sutraukusios į Lietuvių sodybą beveik keturis tūkstančius žmonių. Birželio pirmąjį savaitgalį – Deimantinis Karalienės Elizabeth jubiliejus su tūkstantinė laivų flotile Temzėje ir milijonu žiūrovų, kurių gretos nusidriekė septynias mylias iš abiejų upės pusių. Minios žmonių. Minios, kurių galima bijoti bei niekinti, arba sveikinti ir drauge pasidžiaugti.
Niekada nebuvau monarchijos gerbėja, bet po šios Deimantinio jubiliejaus šventės ėmiau rimtai galvoti, kad Lietuvai būtų pravartu turėti titulą paveldintį valdovą. Ne karalių, bet karalienę. Tiksliau - karalę, kuri valdžią ir pagarbą įgyja ne todėl, kad yra vyro –ienė, t.y. vyro priesaga ar prielipas, o paveldėjimo keliu, taip kaip ja tapo Elizabeth Pirmoji, kaip ja tapo Viktorija, kaip ja tapo Elizabeth Antroji. Ir būtent karalienių valdymo laikotarpius britų istorikai išskiria kaip šalies klestėjimo laikotarpius. Lietuvai su demokratija, kaip matom, nelabai pasisekė, tad gal išgelbėtų monarchija, tačiau su sąlyga, kad karaliautų ne karalius, bet karalė.
Neįsivaizduoju, kaip išugdomos tos savybės, dėl kurių britai myli ir gerbia savo Karalienę. Viešai ji nekalba, politinių prieraišumų neatskleidžia, jos skaitomą kasmetinį pranešimą Parlamente parašo Vyriausybės atstovai. Ar daug kartų girdėjote jos balsą? Ji beveik negirdima, bet dažnai matoma. Ir dažniausiai matoma mojuojanti minioms.
Vien per jubiliejines procesijas – plaukiant Temze, vykstant į St.Pauls katedrą ir iš jos, važiuojant karieta iš Westminsterio, klausantis koncerto prie Buckinghamo rūmų ji minioms pamojavo turbūt tiek kartų, kiek joks Lietuvos politikas to nepadarė per visą savo karjerą. Pamoti miniai, regis, taip paprasta, bet reiškia daug. Tai reiškia siųsti jai palankumo, dėmesio ir draugiškumo gestą. Tų draugiškumo gestų oi kaip šiandien reikia Lietuvoj.
Nežinau, ar būtina būti karališkos kilmės, kad sąmonės neaptemdytų panieka miniai. Bet dvasios kilnumo, matyt, reikia turėti. Kitu atveju, ypač jei tau teko šiek tiek daugiau galimybių ar talento, negu kitiems, nesunkiai ima vaidentis, kad tu esi kažkas, o kiti – niekinga smulkmė.
Tačiau būtent šis požiūris ėmė ir suklestėjo postsovietinėj visuomenėj, kur naujieji, neseniai susiklijavę ir savo pasipūtimą išlavinę elitai ieško būdų, kaip save kaip aukštesnę klasę įtvirtinti. Vos prieš 20 metų prieš sovietų imperiją sukilusių masių į paviršių iškelti jie dabar stengiasi visus įtikinti, kokie yra svarbūs ir reikšmingi ir kaip Lietuva be jų pražūtų.
Ir tada supranti, kaip gerai britams, nes jie turi Karalienę, kuri neturi pataikauti, kad būtų išrinkta, ir nereikia tūžti, jei už ją nebalsuoja.
Juk labai dažnai nereikia skambių pareiškimų ar šūkių, nereikia pakylėto kalbėjimo apie moralę ir misiją, užtenka doro buvimo, tiesios laikysenos ir atidumo kitiems. Iš politikų to reikalauti net nepadoru. Jie ir nesuprastų, apie ką kalba. Štai todėl svarbu, kad šiame pasaulyje būtų žmonių, kuriems kilmingumas yra įgimtas, ir kuriems nereikia veltis į rungtynes dėl savo reikšmingumo, nes tik tada galima atsidėti tikrai svarbiems darbams.
Kai tokių pavyzdžių nebelieka, tada kaip tarakonai į paviršių ima lįsti naujieji elitai. Ir jų vislumas bei elgesys būna tikrai tarakoniškas.
