Tai galima prognozuoti metų sandūroje, kartu keliant klausimą, kas šias blogas tendencijas galėtų jei ne apgręžti ar sustabdyti, tai bent pristabdyti.
Žinoma, pirmiausia tai esmingai svarbu žvelgiant į mūsų artimiausią kaimynystę bei mūsų regioną, o atsispyrus nuo jo – ir į visą Senąjį žemyną.
Ar kitąmet pagaliau baigsis ar bent sustos čia siautėjantis karas, neregėtas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų?
Vargu, nes objektyvių faktorių, galinčių pagrįsti tokią viltį, kol kas nematyti. Bent jau plika akimi.
Svarbiausias dalykas, plika akimi matomas jau nuo šio karo pradžios 2014 m. – tas karas tikrąja to žodžio prasme nesibaigs tol, kol Rusija bus tokia šovinistine, nacistine diktatūra, kokia yra dabar. Teisingiau, kol ši šalis, tokia būdama, turės pakankamai fizinių jėgų bei išteklių tą karą tęsti.
Taigi, kol ji nebus sustabdyta jėga, su aiškia bei garantuota perspektyva, kad jos gali laukti net fizinis sunaikinimas ir – arba – joje neprasidės vidaus erozija bei griūtis, pabaigos šiame kruviname tunelyje nebus matyti.
Juk esminis, egzistencinis tikslas, kurio Rusija siekė ir sieks žūtbūt ir visomis priemonėmis – Ukrainos, kaip valstybės, visuomenės ir šalies sunaikinimas, tos dalies teritorijos, kurios iki šiol nesugebėjo ar nesugebės užimti, pavertimas ne tik jokios ateities neturinčiais, bet ir gyvenimui apskritai netinkančiais griuvėsiais.
Taigi, kol neįgyvendinta nei viena, nei antra sąlyga, bet koks karo sustabdymas reikštų tik jo pristabdymą, pauzę ir pertrauką iki to momento, kai Rusijos diktatūra vėl jį atnaujintų.
Tačiau ir tam, kad tai įvyktų, reikia bent vienos iš kelių priežasčių. Pirmoji – Ukraina pagaliau įstengia sustabdyti lėtą, tačiau pastovų Rusijos stūmimąsi į priekį visoje fronto linijoje.
Jei Rusija nebesugebėtų toliau stumtis nei metro, tai būtų galutinis taškas ant „i“ jau trečius metus vykstančioje „Kyjivo paėmimo per tris dienas“ istorijoje. Tai reikštų, kad Ukraina pagaliau galutinai atrėmė puolimą, sugebėjo apsiginti ir pastatyti prieš šį faktą Rusiją.
Žinoma, tai nereikštų karo pabaigos – Rusija mėgintų ir toliau visais įmanomais būdais atakuoti ir naikinti apsigynusią Ukrainos dalį. Tačiau tai būtų esminis karinis bei psichologinis smūgis režimui, jį itin demoralizuojantis nuo viršaus iki apačių bei galintis tapti preliudija į visišką Rusijos pajėgų sutriuškinimą visoje Ukrainos teritorijoje.
Tačiau tam, kad Ukraina ne tik sugebėtų sustabdyti Rusijos pajėgas, bet ir jas išlaikyti vietoje iki tol, kol jos nebesugebėtų perkopti per savo mėsos ir geležies himalajus, pati Ukraina turi esmingai sustiprėti tiek žmogiškų resursų, tiek ginkluotės, tiek gynybos organizavimo frontuose.
Pačioje Ukrainoje ekspertų ir kariškių nuomonės dėl to, ar tai įmanoma apžvelgiamoje perspektyvoje, gana smarkiai skiriasi.
Vieni teigia, kad tai iš principo neįmanoma dėl to, jog Ukrainai net ir su Vakarų parama trūksta ginkluotės, o dar svarbiau – žmogiškųjų išteklių. Tačiau ne mažiau garsūs balsai tų, kurie tvirtina, kad žmogiškųjų ir ginkluotės išteklių užtektų, o esminė problema – karinės bei politinės vadovybės, įskaitant aukščiausią, kompetencijos bei paprasčiausios valios trūkumas.
Pagal pastarąjį požiūrį, Rusija sugeba stumtis į priekį ir atplėšti vis naujas Ukrainos žemės dalis iš esmės dėl to, kad Ukrainos gynyba ne tik fronto linijoje prastai organizuota, būtini sprendimai vėluoja arba išvis nepriimami, siautėja korupcija.
Kaip tik šiomis dienomis Ukrainos viešąją erdvę krečia skandalas ir pasipiktinimas dėl tokios situacijos svarbiausioje ir kritiškiausioje fronto vietoje – prie Pokrovsko. Čia į gynybą mesta viena iš naujųjų 14 plačiai išreklamuotų brigadų – 155-oji brigada – ėmė kone iš karto byrėti. Pagrindinės priežastys – masinis dezertyravimas ir nepasirengimas kovai.
Tuo tarpu ši brigada buvo apmokoma Prancūzijoje, aprūpinta naujausia vakarietiška ginkluote. Aukščiausios karinės vadovybės atsakomybę, apsileidimą, grynus viešuosius ryšius, norą tik atsižymėti prieš valdžią šioje situacijoje įžvelgiantys kariškiai, ekspertai, žiniasklaida taip pat piktinasi tuo, kad apskritai kuriamos naujos „įvaizdžio“ brigados, užuot mobilizuotais žmonėmis užpildant tas, kurios laiko pozicijas ir turi ilgą ir tvirtą kovinę patirtį.
Tačiau jei pagrindinė bėda būtų prasta gynybos organizacija ir nesugebėjimas paskirstyti pajėgumus bei išteklius, ar padėtį įmanoma ištaisyti per tą patį artimiausią apžvelgiamą laikotarpį? Tai vėlgi neatrodo itin įmanoma.
Taigi, Ukrainai tiesiog reikėtų bent pertraukos, kad ji galėtų pabandyti atnaujinti jėgas ir perkrauti visą gynybos sistemą.
Antrasis faktorius, esmingai svarbesnis, nei pačios Ukrainos pajėgos, kuris galėtų nulemti karo sustabdymą – pačios Rusijos ekonomikos ir išteklių būklė. Jei ji iš tiesų tokia bloga, kad gali pradėti grėsti pačiam režimui, tai pačiai Rusijai iš tiesų reikia pertraukos – tam, kad galėtų atnaujinti pajėgas ir susitelkti naujam puolimui bei karo tęsimui.
Trečias faktorius – Vakarų ir, pirmiausia, žinoma, naujosios JAV valdžios spaudimas, kuriuo dabar kone visuotinai tikima, kaip stebuklinga lazdele. Juolab, kad esą prezidentu vėl išrinktas Donaldas Trumpas ir šiaip nemėgsta „pralaimėti“, ir turi esminį politinį interesą iš karto pradėti rodyti rinkėjams bei visam pasauliui savo jėgą ir dideles politines pergales.
Tik štai esminis klausimas – o kokius svertus turi naujoji JAV valdžia, kuriais galėtų grasinti Rusijos režimui taip, kad šis išsigąstų ir paklustų? Naujos sankcijos ar kainų karas? Ukrainos apginklavimas iki tokio lygio, kad ši sugebėtų sudoroti okupantus ne tik savo, bet ir jų teritorijoje?
Ar, priešingai, o gal ir kartu – ne tik botagas, bet ir meduolis? Teisingiau, koks nors „didysis sandėris“ dėl globalinės pasaulio tvarkos apskritai, kur Rusijai duodama kas nors jos labai norimo mainais už tai, kad ji palieka Ukrainą ramybėje?
Ar atvirkščiai – Ukraina jai atiduodama už tai, kad ji ja ir pasitenkintų? Juk iš karto po staigaus Sirijos režimo žlugimo pasklido sąmokslo teorijos, jog Rusija esą „atidavė“ tą Damaską mainais už „kažką“ – greičiausiai, Ukrainos prispaudimą kapituliuoti.
Tačiau visi šie dalykai, akivaizdu, yra raštai šakėmis ant vandens.
Sankcijos ir visi kiti fizinio Rusijos spaudimo bei izoliacijos veiksmai, nutaikyti į visos šalies ekonomikos griūtį, žinoma, yra esmingai reikalinga kovos su režimu priemonė. Tokios nuoseklios ir, svarbiausia, vieningos visų Vakarų politikos bei valios jai reikėjo jau prieš dešimtmetį.
Tik ar dabar tokios politikos griebsis pirmiausia JAV – labai abejotina. Kita vertus, jos realus poveikis juk pasireikš ne artimiausioje ateityje – net jei ir dabartinė Rusijos būklė išties bloga.
Tačiau net ir tikro spaudimo atveju Rusija negali tiesiog baigti karo – režimas gali tai padaryti tik tokiomis sąlygomis, kad tai atrodytų kaip jos pergalė. Ir ne tik atrodytų, bet ir būtų, nes tos sąlygos turi sukurti prielaidas galutiniam Ukrainos valstybingumo demontavimui. Net jei tas valstybingumas būtų likęs visiškai formaliu ir simboliniu.
Apie tai patys Kremliaus režimo vadeivos ir jų propagandininkai kalba visiškai atvirai – jiems nereikalinga net ir pagal jų sąlygas kapituliavusi Ukraina. Pačią jos kapituliaciją jie suvokia tik kaip priemonę galutinai suskaldyti šalį, sukeliant ten pilietinį karą ir tuomet ją galutinai užgrobti bei sunaikinti.
Be to, dabartinės Ukrainos valdžios, kaip ir bet kokios kitos, Kremlius apskritai nelaiko kokiu nors subjektu. Jis nuolat ją skelbia „nelegitimia“, kaip ir jos lyderį, prezidentą Volodymyrą Zelenskį. Rusijos diktatūros požiūriu tai suprantama – pradėti kalbėtis, kaip lygius su lygiu su prieš jį atsilaikiusia Ukrainos valdžia būtų pats savaime pralaimėjimas ir pažeminimas.
Bet svarbiausia, kad tikru subjektu Maskva nelaiko ir pačios Ukrainos. Tad derėtis su Vakarais – pirmiausia, JAV – Rusija nori būtent dėl didžiausių įmanomų dalykų. Tai – įtakos sferų visame pasaulyje pasidalijimas, kur Rusija yra lygiavertis subjektas kartu su Kinija ir kitomis imperialistinių diktatūrų aljanso narėmis.
Tik štai klausimas – kiek tokie Kremliaus užmojai paremti realiu svoriu bei ateities perspektyvomis?
Juk kaip ten bebūtų, Rusijos karas prieš Ukrainą sekina bei žudo ne tik antrąją, bet ir pirmąją. Rusija vis silpnėja ne tik viduje, bet ir išorėje, pamažu prarasdama ne tik globalios, bet net ir regioninės pirmosios lygos žaidėjos statusą.
Ryškiausias to pavyzdys, žinoma, buvo Rusijos dėka agoniją dar keletą metų pratęsusios Sirijos tironijos kolapsas.
Žinoma, Rusija desperatiškai mėgins bent mažąja dalimi išsilaikyti ir Vidurio Rytuose, ir Afrikoje, kur jos pozicijos susijusios su pozicijomis Vidurio Rytuose.
Tačiau dabar jai kur kas svarbiau išlaikyti bent dalį buvusios įtakos buvusios Sovietų sąjungos erdvėje, kur ji mirtinai įsikibo į Sakartvelą bei Moldovą. Tiek vienoje, tiek kitoje šalyje Maskva, be abejo, gali griebtis ir kraujo praliejimo. Nors pajėgų pilno masto agresijai ji neturi ir artimiausiu metu neturės, įvairaus masto ir pobūdžio terorizmas bei diversijos, politinė destrukcija – tos priemonės, kurių ji gali griebtis ir griebsis bet kada.
Teroristinę agresiją Rusija jau seniai vykdo ir plečia ne tik kaimyninių Europos sąjungos (ES) bei NATO valstybių, bet ir didžiųjų Vakarų šalių atžvilgiu. Tai – neišvengiama Rusijos diktatūros kryptis. Jai reikia ne tik lieti karą Ukrainoje per kraštus, „testuoti“ Vakarų valstybių reakciją bei atsparumą, bandyti kuo labiau išgąsdinti ir šantažuoti jas. Ne mažiau svarbus diktatūros motyvas – „nubausti“ jas, atkeršyti joms, jog šios drįso paremti Ukrainą.
Šiame kelyje Kremlius, be abejo veiks ne tik vienas ar su kitų savo autoritarinių sąjungininkų pagalba, bet ir kooperuosis su vėl pilna jėga atgimstančiu islamiškuoju terorizmu.
Kadangi diktatūra negali sustoti nei viename fronte, nes tai mirtinai pavojinga jai pačiai, ji gali tik eskaluoti.
Taigi, atviro bei tiesioginio karinio kurios nors iš NATO valstybių ir Rusijos susidūrimo tikimybė šiemet ir toliau tik didės. Taip pat ir mūsų pašonėje, Baltijos jūroje, per kurią nuolatos keliauja vadinamasis Rusijos „šešėlinis laivynas“, padedantis Rusijai apeiti naftos embargą ir dabar įdarbintas griauti ir nutraukinėti jūros dugne esančią kritinę infrastruktūrą bei šnipinėti.
Po to, kai vieną iš tokių laivų, traukiusį jūroje esančius kabelius, sulaikė Suomijos pajėgos, Rusija iškart pagrasino skirti šiems laivams apsaugą. Akivaizdu, kad kitos išeities, kaip tik toliau ir vis didesniu mastu fiziškai blokuoti šio „laivyno veiklą“ NATO šalims nėra. Tačiau kartu reikia ruoštis tam, kad Rusija imsis testuoti „raudonas linijas“ ir čia, o tas „testavimas“ gali virsti tiesioginių kariniu susidūrimu.
Labiausiai neramina, kad kol kas nei mūsų regiono šalys, nei pati visa NATO neturi aiškaus strateginio atsakymo į jau vykstančią teroristinę Rusijos agresiją. Aukščiausi aljanso pareigūnai apie tokio atsakymo būtinybę kol kas tik graudžiai kalba viešai, kaip apie kone beviltiškai vėluojantį reikalą ir žada strateginius planus bei sprendimus pačioje artimiausioje ateityje. Tačiau kartu konstatuoja, kad iki tol Rusija gali ryžtis surengti tokį teroristinį aktą, kuris pareikalaus tiek daug ir tokių aukų, kad atsako reikės nedelsiant.
Taigi, visų šių tendencijų fone realus ir tikras karo pačioje Ukrainoje sustojimas ir tvari taika atrodo visiškai nerealiai.
Žinoma kažkokia „derybų“ imitacija po D. Trumpo inauguracijos gali prasidėti, Rusijai toliau tęsiant agresiją. Toji imitacija tęsis tol, kol visiems, ne tik „derybas“ imituojančioms pusėms pasidarys visiškai aišku, jog tai – beviltiška.
To kaina – sugaištas laikas ir iššvaistytos dar daugiau ukrainiečių – ir, greičiausiai, ne tik jų – gyvybių.
Tačiau štai klausimas – o kas po to?
Labiausiai tikėtinas scenarijus – JAV valdžia, tarsi tik ir laukusi tokios progos, tiesiog numos į visa tai ir į Ukrainą nuplautomis rankomis, galutinai palikdama šį purviną reikalą Europai.
Egzistencinis klausimas pastarajai – ar ji pasiengusi tapti lemiama jėga šio reikalo sprendime? Šis klausimas neatskiriamai susijęs su platesniu – ar laisvoji Europa pagaliau gali tapti vienu iš pagrindinių globalinių geopolitinių subjektų bei lyderių apskritai?
Deja, stebint tai, kas vyksta Senajame žemyne bei pagrindinėse didžiosiose jo valstybėse, atsakymas – greičiausiai, ne. Jeigu būtų pasirengusi, ji jau seniai darytų tai, kas iš tiesų galėtų sustabdyti ir sumušti Rusiją Ukrainoje, o ne vien laukti „derybų“ pradžios ir ieškoti kitokių progų nusiplauti nuo atsakomybės ir lyderystės.
Ji ir jos didžiosios sostinės dabar su naivia viltimi laukia valdžios pasikeitimo Vašingtone, užuot visomis jėgomis didinusios savo gynybos apsukas, karinę paramą Ukrainai ir realiai besirengusios pačiam lemtingiausiam galimam sprendimui, norint sustabdyti Rusijos slinkimą į priekį fronte – savo antžeminių pajėgų įvedimui į Ukrainą.
Juk tai iš tiesų ir yra toji galutinė riba, prieš kurią turi būti pastatyta Rusija ir kuri visuomet turima omenyje, kalbant apie bet kokias „saugumo garantijas“ Ukrainai. Tik šimtaprocentinė, garantuota perspektyva toliau puolant Ukrainą susidurti su visa kolektyvinių Vakarų ar bent jau pagrindinių jų valstybių karine galia ir būtų tai, kas priverstų Rusiją sustoti. Ar tai būtų apiforminta, kaip narystė NATO, ar kaip kitaip – esmingo skirtumo nėra.
Klausimas apie pajėgų įvedimą į Ukrainos teritoriją ir vėl iškils su nauja jėga tuomet, jei Rusijos pajėgos sugebės visiškai prisiartinti prie didžiųjų miestų – pirmiausia, Dniepro ir Zaporižios, Charkivo, Chersono.
Jei jos ir nesugebės surengti jų šturmų, kurie virstų dar didesnėmis skerdynėmis, nei Mariupolis ar Bachmutas, tai toliau sėkmingai sieks paversti šiuos miestus griuvėsiais-vaiduokliais, sukeldamos naują masinės emigracijos iš Ukrainos bangą.
Tačiau užuot rengęsi tam Vakarai Europos asmenyje tik imitavo diskusiją, kalbėdami apie „taikdarių pajėgas“, kurios galbūt būtų galimos tik po to, kai būtų sudarytos paliaubos ar pasibaigtų derybos dėl taikos. Akivaizdu, kad toks scenarijus – tik tuščias oro virpinimas, stengiantis apgauti ir kitus, ir pačius save.
Pamatinis tos saviapgaulės motyvas yra noras tikėti, kad karas Ukrainoje vyksta laukiniuose Rytuose, pilkojoje posovietinėje zonoje, kuri vis dar yra toli nuo „tikrosios Europos“ ir tai, kas ten dedasi, iš esmės jos neliečia.
Taigi, ES ir pati laisvoji Europa greičiausiai šiemet ir toliau silpnės, Prancūzijai ir Vokietijai toliau skęstant vidaus krizėse, o kitoms valstybėms taip pat nesėkmingai dorojantis su tokiais pačiais iššūkiais – politikos radikalizacija, primityvizacija ir antivakarietišku bei antidemokratišku izoliacionizmu.
Nežinia, ar tik tragiška, ar ir tragikomiška yra tai, kad šias tendencijas naujoji JAV valdžia, viena ranka žadanti palikti Europą su jos galvos skausmais, kita tik kurstys. Naujojo JAV oligarcho Elono Musko tiesioginė parama Vokietijos bei Didžiosios Britanijos radikaliai dešinei, flirtas su tokia Italijos valdžia – akivaizdus to signalas.
Vidaus kovose tarp naujosios oligarchijos ir valdžios institucijų paskendusių JAV ir toliau byrančios bei silpnėjančios ES tarpusavio kova – pats blogiausias šių metų geopolitinis scenarijus, kuris skatins toliau agresyvėti ne tik Rusiją, bet ir jos sąjungininkes – pirmiausia, Kiniją bei Šiaurės Korėją.
Pirmosios agresiją prieš Taivaną – jei ne šių, tai artimiausių kelerių metų galimas naujas karas, turėsiantis net didesnes globalines implikacijas, nei Rusijos agresija prieš Ukrainą. Kita perspektyva – Šiaurės Korėjos agresija prieš Pietų Korėją, kuriai pirmoji akivaizdžiai ruošiasi.
Juk pagrindinė priežastis, dėl kurios Šiaurės Korėjos diktatūra pasiuntė į Ukrainą savo sausumos ir kitas pajėgas, tiekia ten vis daugiau ginkluotės – ne tik noras, kad Rusija liktų kuo daugiau skolinga, padėtų vystyti branduolines pajėgas, bet ir siekis, kad diktatūros kariuomenė įgytų kuo daugiau tikros kovinės patirties. Kurios prireiks.
Visai Europai iš esmės pasyviai stebint šias besivystančias tendencijas ir vis labiau kovojant su vidaus problemomis ir sabotažu, natūraliai turėtų didėti geopolitinė skirtis ir konkurencija tarp didžiųjų jos Vakarų šalių ir Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos demokratijų, esančių arčiausiai karo epicentro ir pirmojoje Rusijos teroristinės agresijos linijoje.
Mūsų regionas – Lenkija, Šiaurės ir Baltijos šalys neišvengiamai turės kuo labiau integruotis, stiprinti savo pajėgumus ir, svarbiausia, pats priiminėti būtinus staigius strateginius sprendimus, nelaukdamas visuotino pritarimo ar „palaiminimo“ iš didžiųjų Vakarų sostinių. Žinoma, pirmiausia egzistencinių grėsmių atveju.
Viena vertus, tai – blogai. Kaip ir bet kokia Vakarų aljansų ir sąjungų fragmentacija ir skaldymasis. Kita vertus, tai tam tikra prasme istoriškai neišvengiama ir būtina, daliai tų Vakarų ir toliau norint likti už geležinės uždangos ir Berlyno sienos.
Štai į tokius geopolitinius vandenis šiemet įplaukiame savuoju laiveliu, kiauromis naujos valdančiosios koalicijos burėmis ir dugną kabinančiu tarptautinio įvaizdžio inkaru.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
