Naujus metus Katedros aikštėje su dukra sutikome lygiai vieną kartą prieš kelerius metus, nors jau, tiesą sakant, nebesuskaičiuoju, kiek metų atgal tai buvo, gal treji ar ketveri.
Žinau tik tiek, kad niekas tada turbūt dar nei galvojo, nei kalbėjo apie tai, kad reikėtų atsisakyti fejerverkų. O jei ir galvojo, tai jokių veiksmų dar nebuvo imtasi.
„Daugiau net kojos nekelsiu“
Nors jau ir prabėgo keli metai, man tai buvo įsimintiniausi Naujieji metai, bet ne gerąja, o tik blogąja prasme. Vykome su dukra, galvojome, bus smagu, gražu, bet ten buvo tiesiog siaubas.
Tikrai vienas iš tų dalykų, kuriuos prisimenu iš tos nakties, yra apėmęs siaubas, kai visur aplink šaudo fejerverkai, kas juos nori, tas leidžia, tai daro nesaugiai, tie fejerverkai griūna, mėtosi visur, šaudo juos ir neblaivūs, nelabai besiorientuojantys aplinkoje...
Man nuo to laiko fejerverkai kelia didžiulę, nežmonišką baimę. Laimei, tąkart niekas, bent kiek žinau, nenukentėjo, bet ten iki nelaimės buvo vienas žingsnis.
Daugiau niekada gyvenime negrįžom švęsti Naujųjų į Katedros aikštę ir išvis stengiuosi Naujųjų naktį net nosies iš namų nekišti – pažiūriu į fejerverkus iš balkono, nes iki šiol turiu didžiulę baimę, kad koks fejerverkas šaus į mane ar, neduok Dieve, į dukrą.
Manau, galima susikurti ir kitokių būdų, kaip paminėti Naujus metus, nešaudant fejerverkų, bet žinau, kad buvo, yra ir bus tų, kuriems šventės be to negali apsieiti. Tada norisi prašyti tik vieno – darykit tai su galva...
Autorė: skaitytoja Silvija
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
