Pamačiusi anytos Kūčių stalą liko be žodžių: „Kažkoks pasityčiojimas“

Susėdimas prie Kūčių vakarienės stalo yra labai graži tradicija, kurią visi perduodame iš kartos į kartą, kaip mano tėvai, seneliai ir proseneliai taip darė, tikiuosi, kad tai darys ir mano anūkai ir proanūkiai.

Aš iš šeimos atsinešusi gilias Kūčių tradicijas – visada po staltiese dedame šiaudų, traukiame, kas ištrauks ilgiausią šiaudą, ant stalo visada 12 patiekalų, jokių gyvulinės kilmės produktų.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Radusi jai skirtą vyro kalėdinę dovaną klaipėdietė įsiuto: „Kažkoks košmaras“

Pamačiusi, kas vyksta Vilniaus eglės įžiebime, mama pakraupo: „Manęs daugiau nebus“

Su šeima apsilankiusi Kauno eglės įžiebime Neringa pakraupo: „Kaip gyvuliai“

Silkė, pyragėliai su kopūstais, močiutės grybų blynai man yra tie patiekalai, kurie visada būdavo ir bus ant mano Kūčių stalo.

„Kažkoks pasityčiojimas“

Man labai keista, kai visi sako, kad va, jaunesni žmonės pamiršta tradicijas, jų nesilaiko. Bet jūs patikėkit manim, vyresni žmonės ne ką mažiau atsilieka nuo to jų taip engiamo jaunimo.

Pernai Kūčių vakarienei rinkomės pas mano vyro mamą, mano anytą, bet tai buvo pirmas ir tikriausiai paskutinis kartas. Ant stalo suskaičiavau vos kelis tradicinius patiekalus ir tai buvo pora silkių, kūčiukai ir aguonpienis.

Bet užtat ant stalo stovėjo didžiausias padėklas sušių. Ta prasme, sušių, Lietuvoje, per Kūčias. Turim tokias ilgametes gražias tradicijas ir ne, šventinio stalo patiekalu tampa sušiai. Suprasčiau Kalėdoms, bet Kūčioms... Aišku, dar ir krevečių buvo, ir kitokių jūros gėrybių.

Po to karto vyrui pasakiau, kad man tai nepriimtina ir Kūčių vakarienę visad rengsime mūsų namuose, geriau jau atsivešime tėvus, nes man tai kažkoks pasityčiojimas.

Kaip ten sako, kiekvienam savo, bet ar tikrai reikia perimti kažką, kas atkeliavę iš svetur, vietoj to, kad tęstume tai, ką mums perdavė mūsų protėviai? Ar aš čia kažkokio senamadiško mąstymo?

Autorė: skaitytoja Sigita