Neseniai per visą Lietuvą plačiai nuskambėjęs Seimo narių mėginimas pasiskirti sau rentas eilinį kartą padidino ir taip jau gana didelę tautos nepagarbą savo valdžiai bei nepadidino piliečių pasididžiavimo savo valstybe.
Teigiama, kad šiam įvykiui turėjo būti lemta vien tik „dūmų uždangos“ vaidmuo siekiant nukreipti didžiosios visuomenės dalies dėmesį nuo naujos atominės elektrinės reikalų svarstymo ir nuo ateičiai Lietuvoje projektuojamo didžiojo energetikos biznio pyrago dalybų. Kaip žinia, šiais laikais nuo energetikos verslo visiškai netoli ir didžioji politika.
Kaip ten bebūtų, kažkam mūsų valstybėje vėl pavyko surežisuoti eilinį politinį skandalą. Vieną iš tų skandalų, kurie lyg karuselėje nepaliaujamai seka vienas paskui kitą nuo pačių pirmųjų mūsų valstybės Nepriklausomybės atgavimo metų ir kelia politinę sumaištį valstybėje, pakerta visuomenės pasitikėjimą savo valdžia, o tuo pačiu ir piliečių pasitikėjimą savo valstybe.
Per tuos nepilnus du mūsų Nepriklausomybės dešimtmečius prikurta tiek ir tokių originalių politikos skandalų, kokių neregėjo, negirdėjo visa demokratinės Europos, netgi pasaulio, valstybių istorija.
Štai pačioje Nepriklausomybės pradžioje sugebėta surežisuoti Europos parlamentarizmo istorijoje negirdėtą įvykį, kai svarbiausiajai atstovaujamosios demokratijos institucijai dėl nekompetencijos ir susikompromitavimo pareikštų nepasitikėjimą sau pati institucija – Atkuriamasis Seimas. Vien tik dėl rafinuotų politinių užmačių tuo metu buvo aukojama parlamentinė demokratija mūsų valstybėje pačiose jos vystymosi užuomazgose!?
Neilgai trukus atėjo eilė ir tradicinių klasikinių politinių partijų nepamatuoto diskreditavimo vajui, pasinaudojant tuo metu pasaulį ir mūsų valstybę užgriuvusiais Pietryčių Azijos bei Rusijos ekonominės krizės sunkumais bei valstybės partinės demokratijos brandos stoka. Tam tikslui buvo panaudota Prezidentūroje išpuoselėta Naujosios politikos idėja, kurią realizuojant buvo suduotas skaudus smūgis partinės demokratijos evoliucijai mūsų valstybėje, sukompromituojant bei nustumiant nuo valdžios klasikines politines partijas bei atvedant prie valdžios vairo naujadarias politines partijas, o su jomis ir politikos populistus.
Naujosios politikos nauji vėjai ir skersvėjai į politikos aukštumas Lietuvoje iškėlė ne tik Rolandą Paksą ir Artūrą Paulauską, bet ir finansinį aferistą Viktorą Uspaschiką, ubagų karaliumi vadinamą Vytautą Šustauską bei kitus labai prieštaringai Lietuvos visuomenėje vertinamus politikos veikėjus.
Visi trys svarbiausi Naujosios politikos projektuotojai – Valdas Adamkus, Rolandas Paksas, Artūras Paulauskas siekė valstybės vadovo posto ir trumpiau ar ilgiau visi turėjo galimybių jame pabūti bei turėti didelės įtakos kandidatų į strategines pareigybes valstybėje paskyrimui, politikos formavimo bei jos įgyvendinimo procesams mūsų valstybėje.
Naujoji politika sąlygojo dar vieną ne mažiau unikalų Europos politikos istorijoje nei Atkuriamojo Seimo pareikštas sau nepasitikėjimas, Lietuvos Prezidento apkaltos procesą, kuris savo ruožtu vėl sąlygojo didelės Lietuvos visuomenės dalies susipriešinimą, nusivylimą savo politikais bei savo Nepriklausoma valstybe.
Naujosios politikos pasekmėje KGB rezervo karininkas Arvydas Pocius tapo Valstybės Saugumo departamento vadovu, neaišku už kokius nuopelnus Lietuvos valstybei Rusijos KGB generolas majoras Vladimiras Jakuninas buvo apdovanotas LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, Lietuvos ambasadoriais skiriami ne kartą viešai susikompromitavę žmonės ir t.t.t..
Naujoji politika sąlygojo su Rusijos „energetine diplomatija“ susijusių Lietuvos politikų, akademinių sluoksnių bei žiniasklaidos atstovų raginimus pradėti vienašališkai gerinti santykius su Rusija. Atsirado gana keista prielaida, kad mūsų valstybė vienašališkai nesistengia gerinti santykių su Rusija, lyg sveikas protas nesufleruotų, kad dviejų šalių santykiai priklauso nuo jų abiejų, o ne nuo kurios nors vienos iš jų.
Pagaliau ne mažiau Europos politikos istorijoje nei Lietuvos Atkuriamojo Seimo pareikštas nepasitikėjimas sau ar Lietuvos Prezidento apkaltos procesas mūsų valstybę išgarsinusi nebūdinga kitoms demokratinėms Europos valstybėms Lietuvos Seimo ir VSD vadovybės priešprieša, pradėjus tirti pulkininko Vytauto Pociūno keisto išsiuntimo iš Lietuvos bei ne mažiau keistas jo žuvimo aplinkybes. Užsienio politikos ekspertų vertinimu toks VSD vadovybės nepaklusnumas aukščiausiajai valstybės atstovaujamosios demokratijos institucijai – Seimui, neturi analogų visame demokratiniame pasaulyje.
Keisčiausia yra tai, kad nei vienas iš visų šių Lietuvos Nepriklausomybės metų politikos skandalų projektuotojų ir jų užtarėjų už tai nebuvo kokiu nors būdu viešai nubaustas ar bent jau pažemintas pareigose, nei vienas iš jų nėra viešai pareiškęs dėl to bent mažiausią apgailestavimą, nei vienas iš jų niekur iš Lietuvos neišvyko, išskyrus dėl finansinių, bet ne dėl politinių aferų Rusijoje pasislėpusį V.Uspaschiką.
O juk jie ir toliau aktyviai dalyvauja Lietuvos ateities politikos (skandalų) projektavime ir, užimdami toliau aukštus postus valstybėje, visa tai daro už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus (gal ir už Rusijos naftos dolerius?). Metodiškai griaunamas piliečių pasitikėjimas savo valdžia ir savo valstybe, nuosekliai griaunami nespėję po okupacijos bent kiek sutvirtėti mūsų valstybingumo pamatai .
Kokius ateities politikos skandalus jie suprojektuos galima tik spėlioti, bet viena aišku, kad gali būti pamėginta pasinaudoti Europos Sąjungos vieningos energetikos politikos nebuvimu bei laukti naujų vėl Europai bei demokratiniam pasauliui negirdėtų, neregėtų Lietuvos politikos įvykių.
Akivaizdu, kad galėtų būti ir kitokie, labiau civilizuoti ateities Lietuvos politikos scenarijai ir juos galėtų esminiai įtakoti už panašių skandalų profilaktiką atsakinga valstybėje institucija – VSD. Daug vilčių tam teikia naujas šios institucijos vadovas ir tikėtina pasikeitusi jos vadovybė?
