Iš naujo kilusiame triukšme dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) „žygdarbių“ nematomame fronte nebūtų nieko labai naujo – ir taip aišku, kad kontora seniai dirba sau vienai ir dar kokiam „valstybininkui“ ar kitokiam neaiškios prabos užsakovui reikalingus darbus.
„Valstybės saugojimas“
Kokios to „nematomojo“ mūsų žvalgų fronto kryptys? Viena už kitą bergždesnės. Nuo VSD skandalo laikų ir dar net iš anksčiau įprasta veiklos dalimi tapo karai su neįtikusiais ir pasitraukusiais ar išėsdintais pareigūnais. Trukdymas įsidarbinti velionio Vytauto Pociūno kolegai Raimondui Burkovskiui, „sukurmintiems“ kontržvalgybininkams arba dar kitiems buvusiems darbuotojams juk irgi reikalauja pastangų, energijos bei laiko sąnaudų. Perspėjimus dar tebedirbantiems pareigūnams, kad jų vaikai nedraugautų su atleistojo paaugle dukra, taip pat juk turi kažkas sugalvoti ir perduoti. Kadangi išsikastravusį departamentą paliko dešimtys pareigūnų, darbo apimtis šia kryptimi nemenka – daug kam yra ką veikti.
Kita kryptis – jei šalyje nėra teroristų – juos surasti ir nulipdyti net ir iš pagyvenusių vienarankių ginklų kolekcionierių ar savanorių. Ties tuo triūsė visa valdyba – paišė spalvotas schemas ir galvojo holivudinius scenarijus. Na bet tiek to – tai bent jau atliepia tarptautinius mados klyksmus ir skamba kažkaip solidžiai vien dėl pavadinimo: kova su teroru...
Politologo Kęstučio Girniaus spyris žemiau juostos jį „apdoroti“ mėginusiems žvalgams-darželinukams irgi tik priminė tai, ką seniai žinojome – VSD uoliai seka ir stebi nemenką dalį žurnalistų ir apžvalgininkų, kurie savo tekstais nepataiko į tam tikrą ritmą. Ritmą, kuriuo visi turėtume choru skanduoti, kuria Užsienio reikalų ministerijos, prezidentūros, kartais „Dujotekanos“ ar „Maximos“ berniukai. Ne į taktą pasisakiusius stebi budri žvalgų bendruomenės akis. Kartais, kai būna visai nuobodu ar neišlaiko nervai, net palaksto su kaukėmis ir automatais po redakcijas (tegul ir „Laisvo laikraščio“). Kaip radijo laidoje sakė buvęs kontoros vadas (kaip ir dera - generolas) Jurgis Jurgelis – nieko čia baisaus: juk nemuša ir nekankina. Tad dar ne visai panašu į sovietinį saugumą (KGB). Tikrai negaliu nepritarti ponui generolui. Jo dabartiniai kolegos nėra nei tiek drąsūs, nei profesionalūs, kaip jų sovietiniai kolegos, o dar ir gyvena šalyje, kur žiniasklaida drįsta ne visada bijoti. Nepalanki aplinka „prikirpti uodegas“ ir „užsukinėti veržles“. Tokiomis sąlygomis vargu ar lieka laiko gaudyti šnipus ir korumpuotus valstybės parceliuotojus – už tai karinių laipsnių niekas nesuteikia ir algų nedidina. Tai daroma tik tada, kai dirbama minėtomis – pagrindinėmis – kryptimis.
Politikų kaltė
Taigi – nil novi sub luna – sakytų literatūros klasikai. Nėra nauja ir tai, kad šitokį valstybės saugotojų išsidirbinėjimą skatina ne kas kitas, o jos demokratinė valdžia – savo veikla ar nesugebėjimu veikti. Prisimenant, kad VSD užduotis sau susigalvoja pats, realiai atsiskaito prezidento ir Seimui taip, kaip nori, ir tiek, kiek pageidauja – nieko nuostabaus.
Nauja tik situacija šalyje. Valdžia keičiasi. Ir vykstant šiam procesui generolas Povilas Malakauskas turi skubiai susiorientuoti, į kurią pusę išversti kepurę. Kad geriau susigaudytų, jis dabar dieną iš dienos uostė politinį orą Seime, kur anksčiau tai darydavo ryšiams su Seimu dirbti skirtas pareigūnas Audrius Penkauskas. Pikti liežuviai jau sviedė juokelį, kad, pastarajam nesusidorojant, generolo formalus pavaduotojas – pulkininkas Dainius Dabašinskas – liepė generolui pačiam paprakaituoti.
Tačiau ir šioje naujoje situacijoje matome senus politikų įpročius. Artimiausia premjero Andriaus Kubiliaus aplinka nuleidžia K. Girniui ir kitiems politikos aktualijų komentuotojams žinią: P. Malakauskas perspėja, kad kai kurie iš „rašeivų“ yra pavojingi valstybei. Su tokiais A. Kubiliui esą nederėtų šnekėtis visokiose kavinėse. Faktas dar kartą skandalingai patvirtinantis tik viena – VSD neranda sau rimtesnio užsiėmimo nei stebėti politikų ir žurnalistų pokalbius prie arbatos. Krizės sąlygomis tokios žvalgų veiklos valstybė galėtų ir nebefinansuoti.
Tačiau, vos Seimo atitinkami komitetai ir komisijos suskanta klausti generolo Povilo – ar jis daugiau tikrai neturi, ką veikti – A. Kubilius persigalvoja. Premjeras ima neigti, kad apie tai su generolu išvis kalbėjosi. Pasirodo – P. Malakauskas yra ir genialus finansų ekspertas, pasak A. Kubiliaus, turėjęs, ką pasakyti apie finansų krizę. Įkandin konservatorių lyderio šias keistenybes kartoja ir NSGK šefas Arvydas Anušauskas. Klausimas – kas ir kokiais sumetimais meluoja ir kas vyksta konservatorių vadovybės galvose bei kabinetuose?
Trys versijos
Pirmas variantas – visa tai antis, P. Malakauskas tikrai apie tai nekalbėjo, o konservatoriai išplatino tai tyčia – gera žarstyti žarijas svetimomis (kad ir K. Girniaus) rankomis. Tai būtų labai apgailėtinas reikalas. Visai nesvarbu, ar tai būtų noras pasiųsti VSD vadovybei signalą gerai elgtis, ar dar kartą pamėginti atkeršyti žurnalistams. Juk pastarieji naujosios koalicijos jau apšaukti maniakais, persekiojančiais susireikšminusius ir paranoja sergančius Seimo narius tualetuose bei restoranuose. Kritikuotojų tramdymas galbūt reikalingas bei priimtinas ir naujai valdžiai – svarbu tikėtis kontroliuoti padėtį.
Antras variantas būtų mažai kuo geresnis už pirmąjį – pokalbis (kiek žinoma, net ne vienas) kaip tik toks ir buvo. Konservatorių lyderis tuomet ir vėl gudrauja siųsdamas VSD tą patį signalą – geriau nekariauti. Rezultatas – kontorą galima palikti ir dabartinės kokybės – tik lojalią naujai koalicijai ar bent jai nepriešišką. Gal ir subtilus būdas pasiūlyti sandėrį.
Trečias variantas būtų pats blogiausias, tačiau taip pat visiškai logiškas – konservatorių vadovybė nedrįsta atvirai konfliktuoti su VSD, nes generolai ar pulkininkai stalčiuose turi rimtų svertų pastatyti į vietą demokratiškai išrinktą valdžią. Deja, iš praeities žinome, kad tai labai netgi tikėtina.
Kuris iš paminėtų spėjimų (gal yra ir dar kitų) bebūtų teisingas – išvada viena: keičiantis valdžiai ne tik URM, bet ir VSD gali puikiausiai išlikti nuo parlamentinės kontrolės ir demokratinės valdžios nelabai priklausomi.
