Tokia situacija pasidalino Vilniaus mero pavaduotojas Gintautas Paluckas. Pasak jo, panašu, kad kūdikis irgi girdytas, jog būtų ramesnis.
„Kiekvieną dieną vyksta vienokio ar kitokio pobūdžio smurtas artimoje aplinkoje, būna vaikai paimami. Tačiau šis atvejis išskirtinis, nes praktiškai mūsų Vaiko teisių apsaugos skyriaus tarnautojų greitos reakcijos dėka nelaimės pavyko išvengti“, – pasakojo G. Paluckas.
Problemos paaiškėjo jau ligoninėje
G. Palucko pasakojimu, problemos paaiškėjo dar ligoninėje, mat jau moteriai atvykus į ligoninę gimdyti buvo žinoma, kad tai alkoholiu piktnaudžiaujanti šeima, o motinai trūksta socialinių įgūdžių.
„Mūsų skyrius gavo informaciją iš policijos, kad namuose yra girtaujama. Vyras naujagimiu sužavėtas pernelyg nebuvo, todėl po pirmo konflikto (apsistumdymo) vaiko teisių apsaugos specialistai "paprašė", kad moteris persikeltų į Moterų krizių centrą. Ji iš šios aplinkos persikėlė į Moters krizių centrą. Po keleto dienų iš ten dingo ir buvo paskelbta paieška. Kaimynams pranešus apie nesiliaujantį vaiko verksmą, galiausiai moteris rasta sugyventinio namuose Kalvarijų gatvėje“, – pasakojo G. Paluckas.
Pasak jo, atvykus tarnybai ir beldus į duris, niekas neatidarė. Taigi buvo iškviesta policija ir ugniagesiai.
„Vaikas lovoje būtų nugultas ir nuspaustas. Gerai, kad pasisekė ir suspėjome. Vaikas išvežtas į kūdikių namus ir laukia laikinų globėjų. Iš motinos bus atimtos teisės, prasidės socialinis darbas. Būna atvejų, kai tėvai pasitaiso ir vaikas grįžta į šeimą, bet tai įvyksta nedažnai“, – komentuoja politikas.
G. Paluckas įsitikinęs, kad nors signalai jau buvo matomi ir ligoninėje, buvo imtasi visų veiksmų siekiant užkirsti kelią nelaimei, nes be pagrindo atimti vaikų – negalima.
„Yra biologinės tėvų teisės, tiesiog atėmus vaikus kiltų didelis ažiotažas. Tačiau jokios tolerancijos nerodome, kad yra pažeidžiami įstatymai yra neblaivūs asmenys su vaiku. Mūsų Vaikų teisių skyrius tikėjosi, kad persikėlus į Moterų krizių centrą klausimas spręsis po truputį. Ten yra disciplina ir konsultacijos, vyksta socialinis darbas, bet moteris iš ten pasišalino savavališkai. Uždrausti išeiti negalime“, – sako jis.
G. Paluckas įvardija, kad pagrindinė tokių situacijų problema – alkoholis. O tokių įvykių statistinės padidėjimas tik parodo, kad visuomenė vis mažiau toleruoja alkoholizmą, smurtą ir išdrįsta apie tai garsiai kalbėti.
L. Vasiliauskienė: socialinis darbuotojas visų problemų neišspręs
Vilniaus Moterų namų asociacijos direktorė Lilija Henrika Vasiliauskienė įsitikinusi, kad apgyvendinimas Krizių centre ir ten vykdomas socialinis darbas yra neefektyvus.
„Yra pavyzdžių, kai socialinis darbuotojas vaikščiojo ir vaikščiojo, bet nieko nepamatė, o vaikai atsidūrė šulinyje“, – pastebi L. Vasiliauskienė. Pasak jos, tenka pripažinti, kad yra ir tokių šeimų bei asmenų, kurių niekas nepakeis, tačiau didesnį darbą nudirbtų specializuotos pagalbos įstaigos, kurios atpažintų problemą.
„Socialinis darbuotojas visų problemų neišspręs. Visur turi būti specializacija. Problemas reikia matyti ir atpažinti, gal moteris patyrė seksualinę prievartą. Yra specialūs psichikos sveikatos specialistai. Mes vienos iš nedaugelio šalių, kurios neturi specializuotų pagalbos centrų būtent seksualinę prievartą patiriantiems asmenims. Dėl to laiku negalime sustabdyti daugybės dalykų“, – tikina ji.
Anot pašnekovės, be specializuotos pagalbos centrų ir specialistų – nieko nepakeisime.
N. Dirsienė: visi turime prisidėti prie socialinės gerovės kūrimo
Vilniaus miesto krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė mano priešingai, daugiau specializuotų įstaigų ir specialistų tikrai nereikia, o problema slypi bendruomenėje, jog patiems asmenims trūksta iniciatyvos padėti prasčiau gyvenančioms šeimoms.
„Tokių specializuotų centrų galima prikurti devynias galybes, bet reikia stengtis, kad jų iš vis nereikėtų. Mamos per vieną dieną nepasikeičia. Specialistų pagalbą jos priima kaip kontrolę. Moteris reikia ne prie kryžiaus kalti, o padėti atsitiesti ir pamokyti. Kai matom nėščias apsileidusias motinas, jau tada reikia pradėti dirti, o ne kai vaikas gimsta mąstyti kur ją vežti ir ką daryti“, – komentuoja N. Dirsienė.
Pasak jos, vienos problemos socialinės rizikos šeimose nebūna, o mažas vaikas gimęs tokioje šeimoje, tikėtina, kad ir pats vėliau elgsis kaip tėvai. Dėl šios priežasties pašnekovė mano, kad pagalbą turi teikti kaimynai, vyresnio amžiaus moterys ar vyrai, pavyzdį rodyti gerosios šeimos bei kurtis vaikų priežiūros centrai, kuriuose vaikus prižiūrėtų būtent tokios šeimos, kol tėvai mokytųsi socialinių įgūdžių.
„Reikia sukurti tokį modelį, kuriuo kuo geriau būtų išnaudojami žmogiškieji ištekliai. O turime juk visi vieni kitiems draugiškai padėti, jei norime saugiai gyventi. Dauguma tokių mamų yra neišmokintos kaip vaikus auginti. Geros šeimos ir kaimynai gali draugiškai patarti, o ne gėdinti, barti ar mokyti“, – sako ji.
Pašnekovė taip pat išskiria, kad dažniausiai į socialinės rizikos šeimų sąrašą patenka moterys, nes turi nesantuokinių santykių su vaiko tėvu, tad teisiškai jos lieka atsakingos. O ir geria jos dėl to, kad vyras liepia, nori jiems įtikti ar užaugo tokioje aplinkoje, komentuoja N. Dirsienė.
„Čia ne pirmas kartas ir ne vienintelė moteris, kuri išėjo iš centro. Būna, kad pačios ateina, būna kad policijos pareigūnai atveda. Mes visas moteris kviečiame apsistoti, kurios jaučiasi nesaugiai ar turi būsto problemą. Padedame, konsultuojame, tačiau suaugęs žmogus priima galutinį sprendimą“, – sako N. Dirsienė.
Ji ragina nesigėdinti ir kreiptis į Krizių centrus pagalbos arba skambinti anonimiškai.
