Pirmiausia su pulkininku A. Hastenrathu susitinkame Vokietijos brigados štabe Vilniuje. Čia, kur dirba pusantro šimto vokiečių karių, pasikalbame apie brigadą ir saugumo iššūkius.
Gyvenimo pokyčius išpranašavo dukra
Kaip vyksta brigados dislokavimo procesas? Ar viskas laiku, pagal planą?
André: Mano požiūriu, viskas vyksta pagal planą. Kaip žinote, buvo susitarta dėl politinės darbotvarkės. Mano manymu, abi pusės – ir Lietuvos, ir Vokietijos – šios darbotvarkės laikosi. Pernai tarnybą pradėjo pirmieji 20 karių, dabar mūsų yra apie 150, šių metų pabaigoje bus 450.
Kiek brigados žmonių dirba šiame štabe Vilniuje?
André: Šiuo metu dirba apie 150 karių. Balandį turėtume sulaukti daugiau, tuomet mūsų bus apie 200.
Kada praėjote dirbti štabe?
André: Balandžio 9 dieną (2024 m. – red. past.). Nusileidome Lietuvoje balandžio 8 d., o pradėjome dirbti kitą dieną – balandžio 9 d.
Grįžkime šiek tiek atgal. Kokia buvo pirmoji reakcija, kai sužinojote, kad būsite dislokuoti Lietuvoje?
André: Man tai antroji tarnybinė kelionė į Lietuvą. Tarp mūsų yra ir daug karių, kurie taip pat čia atvykę antrą kartą. Kaip žinote, nuo 2017 m. Rukloje dislokuota NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė, taigi daugelis vokiečių karių yra, sakykime, apsipratę Lietuvoje.
Mano patirtis čia buvo labai gera, todėl su šeima priėmėme sprendimą – jeigu turėsime galimybę, grįšime į Lietuvą.
O ką sakė jūsų šeima?
André: Sprendimas nebuvo priimtas skubotai. Mano dukra pasakė: „Tėti, jeigu prasidės karas Ukrainoje, tai tiesiogiai tave paveiks.“ Po metų aš jau buvau dislokuotas Lietuvoje, dar po dvejų kartu su žmona atvykome į Lietuvą gyventi. Taigi, dukra tam tikra prasme išpranašavo ateitį.
Man ir mano žmonai tai yra galimybė būti kartu ir abiems patirtį šią nuostabią šalį.
André Hastenrathas: „Vidinis saugumas Lietuvoje yra puikus“
Prieš kelerius metus buvo sunku įsivaizduoti, kad Vilniaus gatvėse bus galima sutikti vokiečių karius. Kaip mūsų gyvenimas atrodys po 2027 metų, kada Vokietijos brigada bus pasirengusi veikti?
André: Aš pats gimęs mažame miestelyje Vakarų Vokietijoje, kur buvo dislokuota 15 tūkst. britų karių. Jie buvo mūsų visuomenės dalimi: žaidė vietiniuose futbolo klubuose, jų vaikai ėjo į mokyklas ir t. t. Žiūrint į ateitį, daugelis iš mūsų brigados nebedirbs Vilniuje, nes mūsų daliniai persikels į Rūdninkus, bet dalis iš mūsų vis tiek gyvens Vilniuje. Taigi mes ir toliau būsime matomi.
Ar atvykus į Lietuvą pasikeitė jūsų požiūris į saugumą ir grėsmes apskritai? Juk Lietuva, kitaip nei Vokietija, yra šalia Rytų agresorių – Rusijos ir Baltarusijos.
André: Ne itin, aš tai žinojau ir su geopolitine situacija buvau susipažinęs jau anksčiau. Tačiau norėčiau išskirti du aspektus.
Vidinis saugumas Lietuvoje yra puikus. Lyginant su kitais Europos miestais, aš čia jaučiuosi saugesnis nei daugelyje kitų Europos šalių. Man tai daro labai gerą įspūdį.
Kalbant apie išorinį saugumą – taip, jeigu važiuosi per Suvalkų koridorių, vienoje pusėje bus Kaliningradas, kitoje – Baltarusija. Tai sukuria jausmą, kad karas yra labai arti. Kita vertus, tai tik 1 val. 20 min. kelio iki Vokietijos. Nėra taip jau toli.
Taigi, nerimo čia daugiau, nes gyvenate arčiau sienos – nuo Vilniaus ar Pabradės tik 20–30 minučių iki pasienio su Baltarusija. Tačiau taip pat nėra toli nuo Vidurio Europos.
Verena Hastenrath: „Jaučiuosi čia laiminga“
Apsilankę Vokietijos brigados biure, važiuojame į pulkininko ir jo žmonos Verenos namus Šnipiškėse. Čia A. ir V. Hastenrathai nuomojasi butą.
Jau klausiau pulkininko, kokios mintys aplankė sužinojus, kad vykstate į Lietuvą, tačiau noriu paklausti jūsų, Verena, kaip reagavote?
Verena: Atrodo, tai buvo taip seniai. Aš buvau nustebusi, bet laiminga galėdama vykti kartu su savo vyru. 10 metų jis keliaudavo po Vokietiją, į namus grįždavo tik savaitgaliais, todėl tai buvo proga pradėti naują gyvenimą kartu su juo.
Mūsų dukra jau suaugusi. Ji studijuoja Vokietijoje ir gyvena mūsų namuose. Stengiuosi kas 6–8 savaites grįžti į Vokietiją jos aplankyti. Labai jos pasiilgstu, manau, ir tu taip pat. (Atsisuka į André.)
Kaip prisimenate savo pirmąją dieną Lietuvoje, kai jau abu atvykote čia gyventi?
Verena: Tai buvo pernai gegužę. Važiavome automobiliu 15 valandų, trumpam sustojome Varšuvoje. Kai atvykome, mus labai šiltai priėmė mūsų būsto savininkas. Jis viską paruošė: ant stalo mūsų laukė braškės, butelis šampano.
Turime puikius šeimininkus ir kaimynus. Kartais pasikviečiame būsto savininką su žmona, kartu kepame barbekiu. Labai smagiai leidžiame laiką. Taigi, jaučiuosi čia laiminga.
Ką žinojote apie Lietuvą prieš atvykdami?
Verena: Ne itin daug. Juk kai vyksti atostogų, skrendi į tas šalis, kur geras oras. Tačiau Lietuvą žinojau, nes mano vyras 2022 m. tarnavo Rukloje. Jį sužavėjo Vilnius. Jis siųsdavo man nuotraukas, vaizdo įrašus ir kt. Lietuva labai graži šalis. Jūs turite daug turistinių vietų.
Kokie stereotipai apie Lietuvą egzistuoja Vokietijoje?
André: Iš tiesų, jei parašysi TOP 10 atostogų krypčių, Lietuvos tame sąraše nebus. Mes mažai žinome apie Lietuvą, bet džiugu tai, kad daugybė draugų – tiek mūsų, tiek mūsų kolegų – atvykę į Lietuvą tikrai nustemba.
Verena: Taip, mano anyta čia lankėsi pernai, ji buvo labai laiminga galėdama visa tai pamatyti. <...> Čia labai saugu ir švaru. Tai mums irgi patinka.
André: Taip pat, lyginant su Vokietija, čia viskas kur kas labiau skaitmenizuota: atsiskaitymai kortelėmis, „Bolt“, automobilių aikštelės, medicininės paslaugos. Daugybę dalykų galima atlikti paprasčiau nei Vokietijoje.
Be to, jūs esate ištikimi savo tautai, laikotės tradicijų, kas man daro didelį įspūdį.
Lietuviai nustebino netikėtu poelgiu
Kaip jūsų artimieji, draugai reagavo, kai pasakėte, kad kraustotės į Lietuvą?
André: Mūsų dukra nenustebo, nes apie tai kalbėjome daug kartų. Ji žino, kur yra Lietuva ir kitus faktus.
Prieš 15 metų vienerius metus gyvenome Singapūre. Jei paklausčiau, kur tiksliai yra Singapūras, turbūt pasitikrintumėte „Google“. Tas pats galioja daugeliui vokiečių – jei pasakytum, kad vyksti į Lietuvą, dažnas sakytų: „Manau, ji Šiaurės Europoje, bet kur tiksliau?“
Verena: Vokietijoje turėjau draugę, ji buvo iš Vilniaus. Tuo metu girdėdavau ją kalbant apie Lietuvą, kai ji su vyru ir vaikais grįždavo aplankyti savo tėvų. Ji man rodė nuotraukas. Tačiau tai buvo seniai, maždaug prieš 18–20 metų. Tada pirmą kartą sužinojau apie Lietuvą.
André: Žinių apie Lietuvą daugėja, nes auga turizmas. Katedros aikštėje, ypač vasarą, matau daug turistų ir dažnai girdžiu vokiečių kalbą.
Dėl Lietuvoje dislokuotų vokiečių karių Vokietijos gyventojai daugiau sužinos apie Lietuvą, nes apie tai bus pranešama per žinias, pasakojama jų šeimoms, draugams, šie atvyks jų aplankyti. Atsirado daugiau žmonių, kurie gali papasakoti apie Lietuvą.
Lietuviai džiaugiasi, kad Vokietijos brigada yra čia – tai rodo ir apklausos. Ką mano vokiečiai? Ar jie supranta, kodėl jų tautiečiai gyvena ir tarnauja kitoje šalyje?
André: Po to, kai prasidėjo karas Ukrainoje, manau, kad Vokietijoje dar niekada nemačiau tiek daug pokalbių laidų apie saugumą ir pan. Mes vykdavome į misijas Afganistane, Irane, Irake, Malyje. Tai buvo toli, todėl niekas pernelyg tuo nesidomėjo, tačiau dabar skrydis iš Vokietijos į Ukrainą trunka 20 minučių, todėl visi supranta, kad karas nėra taip toli.
Karių šeimoms sunku, kai jų sūnus, brolis, dukra ar kitas šeimos narys yra dislokuojamas Lietuvoje, tačiau aiškiai supranta, dėl ko mes tai darome. Mes užaugome laikotarpiu, kai Vokietijoje taip pat buvo sąjungininkų karių. Beveik 40 metų mes esame laisvi dėka Vokietijoje dislokuotų amerikiečių, britų, olandų karių.
Ar vietiniai gyventojai, pamatę vokiečių karius sustoja pakalbinti? Girdėjau istoriją, kad vienoje kavinėje tėtis su sūnumi vokiečių kariui nupirko kavos vien už tai, kad jis saugo NATO – ar toks įvykis iš tiesų buvo?
André: Taip, tai tikra istorija. Tas karys buvo vienas iš mano vyrukų. Jie trise ar keturiese lankėsi kavinėje, ten buvę lietuviai jiems nupirko kavos.
Man pačiam gera matyti, kaip žmonės reaguoja į mūsų uniformą. Žinoma, išėjus pabėgioti, 1 iš 100 žmonių nebus malonus mūsų atžvilgiu, bet turi pamatyti kitus 99. Manau, kad dauguma lietuvių yra laimingi, kad esame čia – mes tai jaučiame.
Karių partneriams sunku įsidarbinti
Kaip sekasi karių antrosioms pusėms? Ar labai sunku čia susirasti darbą?
Verena: Taip, čia labai sunku susirasti darbą, nes sąlygos, atlyginimas, draudimas nėra tokie, kaip Vokietijoje. Kai kurios moterys yra medikės, odontologės, bet negali čia dirbti dėl kalbos barjero. Ne kiekviena kalba ir angliškai.
Kitą savaitę su vyru pradėsime lietuvių kalbos kursus. Tikiuosi, kad situacija šiek tiek pagerės. Tačiau dabar nėra lengva. <...>
Prieš kelias savaites viena moteris pasakojo, kad jos sūnų lietuvių šeima pakvietė į jų sūnaus gimtadienio vakarėlį. Vaikas buvo labai laimingas. Atrodo, kad vaikams nėra problemų žaisti kartu. Mažieji gali labai greitai ir nesunkiai išmokti kitos kalbos.
Ar jūs pati šiuo metu turite darbą?
Verena: Ne, aš tik rūpinuosi vokiečių karių žmonų bendruomenės veikla.
V. Hastenrath yra tarptautinės moterų asociacijos Vilniuje narė. Ji taip pat pradėjo Bundesvero karių žmonų bendruomenės veiklą.
Norėtumete dirbti?
Verena: Žinoma, norėčiau, bet tai priklauso nuo kalbos.
André: Taip pat ir nuo įgūdžių bei srities, kurioje nori dirbti. Jeigu dirbti, pavyzdžiui, pardavimų srityje, reikia mokėti lietuvių kalbą. Tačiau tas pats galioja, jei esi kineziterapeutas, gydytojas ir kt. Šiuo metu nematau sričių, kuriose vokiečių karių partneriai galėtų rasti darbą.
Kokių lietuviškų žodžių jau mokate? André, prieš interviu sakėte, kad vienas pirmųjų buvo „Šnipiškės“ – kokie dar?
André: „Į sveikatą“. (Juokiasi.)
Verena: Mano pirmieji žodžiai buvo pagrindiniai: „laba diena“, „ačiū“, „labas rytas“. Tik tiek.
André: Kalbant rimtai, manau, turėtume keisti požiūrį, nes daugumai reikės kalbos įgūdžių norint prisitaikyti prie darbo rinkos. Kitu atveju, nematau perspektyvos. Kas už tai atsakingi? Manau, niekas, nes pirmiausia mes čia esame tam, kad gintume Lietuvą, NATO, taigi dabar ne prioritetas ieškoti darbų mūsų šeimoms.
Jūs neturite mažų vaikų, bet galbūt girdėjote kaip sekasi kitų vokiečių šeimų vaikams? Vokiška mokykla, darželis dar neatidaryti, tad į kokias ugdymo įstaigas dabar eina vaikai?
André: Šiuo metu vaikai lanko lietuvišką darželį. Yra vokiečių ir lietuvių grupė. Mano požiūriu, tai puikiai veikia. Pirmasis vokietis vaikas lietuvių darželyje buvo Benas.
Verena: Jis davė vardą grupei – „Dinozaurai“.
André: Dabar jis šios grupės galva. (Šypsosi.) Šiuo metu lietuvišką darželį lanko 6–8 vaikai, vasarą turėtų būti apie 20.
Nuo rugsėjo pradės veikti vokiškas darželis. Jam bus nuomojamos patalpos vienos mokyklos pastate. Čia taip pat pradės veikti pradinė mokykla 1–4 klasėms.
Dabar mokiniai eina į tarptautines mokyklas.
Įvertino lietuviškus patiekalus
Ar jau ragavote lietuviškų patiekalų? Kas labiausiai patiko, o gal nepatiko?
Verena: Žinoma! Vasarą man labai patinka rožinė sriuba (šaltibarščiai – red. past.).
André: Patiko cepelinai.
Verena: Ir duona čia truputį kitokia, ji saldesnė. Dažnai ant jos yra sėklyčių (kmynų – red. past.), jie man nepatinka.
O, ir kepta duona. Visi, kurie mus lankė, sakė, kad kepta duona yra tobula. Mano vyras minėjo, kad čia taip pat geras alus.
Gruodį dalyvavote kalėdinėje mugėje, neseniai apsilankėte ir Kaziuko mugėje. Kokios lietuvių tradicijos jums įsiminė?
Verena: Manau, šiemet Kalėdas švęsime Vilniuje, vėl dalyvausime kalėdinėje mugėje. Kaziuko mugė praėjusį savaitgalį (kovo 7–9d. – red. past.) irgi buvo labai graži. Be to, vasarą čia yra daug įvairių veiklų. Kiekvieną savaitgalį gali išeiti ir linksmintis.
André: Man labai patinka, kad jūs aiškinate vaikams istoriją. Pavyzdžiui, sausio 11 d., kelios dienos iki Sausio 13-osios, mokytojai pasakoja, kas tuomet įvyko, vaikai piešia piešinius. Esu įsitikinęs, kad Vokietijoje istorija nėra tokia svarbi.
Prieš kelias savaites važiavau Vilniaus gatvėmis, lauke buvo 10 laipsnių šalčio. Pamačiau vaikų darželio grupę, vaikai bėgo laikydami vėliavą. Tai nuostabu. Manau, jūs labai gerai jaučiate, kaip perduoti tradicijas ateities kartoms.
Verena: Jūs tikrai didžiuojatės savo šalimi.
Simboliška, nes kalbamės kovo 11 d., Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Ką norėtumėte pasakyti arba palinkėti lietuviams, o taip pat ir sau, tapusiems šios visuomenės dalimi?
Verena: Viliuosi laisvės mūsų vaikams, mums, visiems.
André: Pirmiausia, jūs galite didžiuotis savo šalimi ir tuo, ką pasiekėte. Turime kartu už tai kovoti, todėl mes tam čia ir esame.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
