Plačiau apie tai, kaip atrodo šventinis laikotarpis ligoninėje ir kaip jį pasitinka tiek pacientai, tiek patys medikai, papasakojo VUL Santaros klinikų gydytoja psichiatrė Donata Lukošiutė ir medicinos psichologė Miglė Šulskutė.
Medikės konstatavo, kad, viena vertus, prieš šventes visi skuba, niekas nenori užsibūti ligoninėje ilgiau, nei reikia, nori greičiau namo.
„Sako, pakalbam greičiau ir važiuosime namo arba klausia, gal galima atšaukti pokalbį, nes pacientą išrašo namo. Kita vertus, jaučiama ir daug dėkingumo, jaukumo kūrimo, rūpesčio“, – pastebėjo su vaikais dirbanti psichologė M. Šulskutė.
Jai antrino ir D. Lukošiūtė pabrėždama, kad ligoninėje ir taip nesinori būti, nes tai susiję su ligomis, o prieš Kalėdas tai jaučiasi dar labiau.
„Jaučiasi bandymas viską atlikti greičiau, ir pati jaučiu, kad pacientai skuba išsirašyti, atlikti konsultacijas. Aš dirbu planinių procedūrų skyriuje, taigi galima jausti, kad visi skuba pagyti prieš šventes arba, jeigu galima, jau atideda po Naujų metų“, – dar savaitė iki Kalėdų kalbėjo ji.
Kai kurie patys nori sutikti šventes ligoninėje
Gydytoja kartu atkreipė dėmesį, kad daliai pacientų šventes neišvengiamai tenka praleisti ligoninėje. „Savaime aišku, kad tie, kurie atvyksta, jie reikalauja ypatingos empatijos ir atjautos, nes jie tikriausiai atvyksta dėl to, nes tikrai jaučiasi labai blogai.
Dažnai jie atvyksta ir dėl to, kad jų pablogėjimas susijęs su artėjančiomis šventėmis, vienišumu. Tad liekantys pacientai pareikalauja didesnės atjautos. Taigi tie pokalbiai su pacientais prieš šventes, šventiniu laikotarpiu, dažniausiai ir sukasi apie Kalėdas, tai, ko jie galbūt neteko, dėl ko jie dabar yra ligoninėje, kaip jie norėtų sutikti šventes“, – D. Lukošiūtė.
„Aišku, gal taip nėra pasakoma, bet yra pacientai, kurie jaučiasi vieniši ir ligoninės skyrius yra lyg saugumo erdvė, kur jie nebus vieni, bus medicinos personalas, kiti skyriaus pacientai“, – sakė D. Lukošiūtė.
Ji pasakojo, kad dalis pacientų kaip tik nori sutikti šventes ligoninėje:
„Aišku, gal taip nėra pasakoma, bet yra pacientai, kurie jaučiasi vieniši ir ligoninės skyrius yra lyg saugumo erdvė, kur jie nebus vieni, bus medicinos personalas, kiti skyriaus pacientai. Dėl to jie jaučiasi jaukiau, jaučia ryšį.
Yra dalis pacientų, kurie atvykę kiek anksčiau, jie klausia, kada išrašysim, ar paliksim šventėms ir tas momentas, kai pasakai, kad galės likti, suteikia džiaugsmo, ramybės, kad jis bus ne vienas. Tokių pacientų nėra daug, bet tam tikra prasme malonu su jais bendrauti, kad taip nedaug darydamas suteiki jiems džiaugsmo.“
Šiemet pastebi daugiau nuovargio
M. Šulskutė taip pat teigė pastebinti, kad šiais metais prieš šventes jaučiama daugiau nerimo.
„Galiu palyginti, kad praėję metai buvo daug ramesni, daugiau šventinio atsipalaidavimo, šiemet tokio pojūčio visai nėra. Labai daug darbų, pacientų ir kažkaip gaila matyti, kad ir toje kasdienybėje daugiau nuovargio negu laukimo ir pasiruošimo, labai daug nuovargio.
Ir galbūt bent man taip surezonavo, kad šiemet man Kalėdos asocijuojasi su saugumu, kad jo yra labai nedaug, įvairūs pokyčiai darbinėje aplinkoje“, – kalbėjo ji ir pridūrė, kad nuo tokio būsenų gelbėja tradicijų puoselėjimas tiek darbinėje, tiek asmeninėje aplinkoje.
Ne šventės galvose – gyvena su savo skausmu ir rūpesčiais
Kalbėdama apie tuos pacientus, kurie lieka ligoninėje per šventes, psichologė pabrėžė, kad jų nuotaikos priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis jie čia pateko.
„Labai priklauso nuo to, ar tai planuotas vizitas, nusiteikei tam ir žinai, kas laukia, kad Kūčios, Kalėdos bus ligoninėje, ar tai yra skubus atvejis, kad vėlgi išmuša iš vėžių ir gali kelti streso, nerimo.
„Ko gero, kas man šiemet keisčiausia, pacientai niekaip nereaguoja. Atrodo, kad Kalėdos yra tai, kas palikta šone, jie atvažiuoja su rūpesčiu ir jei tai yra ne lėtinės problemos, o intensyvios, kalėdos yra labai antraplanis dalykas“, – sako M. Šulskutė.
Ko gero, kas man šiemet keisčiausia, pacientai niekaip nereaguoja. Atrodo, kad Kalėdos yra tai, kas palikta šone, jie atvažiuoja su rūpesčiu ir jei tai yra ne lėtinės problemos, o intensyvios, kalėdos yra labai antraplanis dalykas.
Nors mūsų ir vienas, ir kitas skyrius išpuoštas, daug eglučių, iš nė vieno vaiko, tėvelio neišgirstu net užuominų apie Kalėdas, jie gyvena savo problemoje, savo skausmuose, nežinomybėje, paieškose ir visos tos šventės nueina į antrą planą“, – pasakojo M. Šulskutė.
Kaip bendrauti artimiesiems?
Pasak jos, tada kyla klausimas, kaip kalbėti su artimaisiais, kaip jiems patiems reaguoti, kai su pacientais lieka vieni.
„Ko gero, tada iškyla jausmas, kalbėti ar ne apie tas Kalėdas, tai, kas smagu, gera, ir čia turbūt nėra teisingo atsakymo. Nes kartais Kalėdų ir to šventiškumo, gražumo, gerumo iškėlimas virš tavo esamos situacijos gali sukurti jausmą, kad kažkas yra nuneigiama, kad skausmas nėra toks svarbus, gali kelti dar daugiau nemalonių jausmų.
Neturi būti spaudimo, kad jei dabar yra Kalėdos, mes būtinai turime džiaugtis, tikrai ne visi žmonės džiaugiasi, vienišiems Kalėdos yra priminimas, kad esi vienišas, finansiškai sunkiai gyvenantiems – kad galbūt negalės nupirkti tiek dovanų, kiek nori, taigi tai dar vienas priminimas, kad mano Kalėdos ne tokios tobulos, kaip yra pateikiamos reklamose“, – pastebėjo psichologė.
Nereikia jausti spaudimo
Pasak D. Lukošiūtės, šventės lyg sukuria tam tikrą įpareigojimą, kad būtinai reikia dekoruoti namus, ruošti stalą.
„Įsijungę socialines medijas matome daug pompastiškų reklamų, kurios skirtos kuo daugiau pirkti ir vartoti, bet tai nė kiek nesusiję su šventine esme. (...)
Tuo metu tiems, kurie serga, norisi pasakyti, kad šventės yra pasikartojantis dalykas. Jūs sergate galbūt vieną kartą, o šventes turėsite ir kitais, dar kitais metais, tad gal kažkaip nereikia to sureikšminti.
Juo labiau šventes galima sutikti kažkada, kai grįšite iš ligoninės, susitikti su artimaisiais galima ir vėliau. Be to, šiandien gyvename tokiais laikais, kai yra nuotoliniai pokalbiai, galimybė susikurti jaukią erdvę ir fiziškai nebūnant kartu“, – pastebėjo ji.
M. Šulskutė pridūrė, kad ateinantiems aplankyti artimųjų patartų tiesiog bendrauti natūraliai: „Svarbu vien ateiti, skirti laiko, nereikia įsivaizduoti, kad privalai turėti kažkokių psichologinių žinių.“
Pokalbis sukūrė kalėdinį stebuklą
Psichologė kartu pasidalino dar prieš kuri laiką nutikusiu, bet gerai įsiminusiu atveju, kai teko dar būnant rezidente budėti per Kūčias.
„Ten pacientai atvykdavo su greitąja pagalba ir viena pacientė, serganti pasikartojančiu depresiniu sutrikimu, atvyko dėl to, kad jautėsi vieniša, galbūt net galvojo apie savižudybę. Buvo sudėtinga situacija ir mes su ja labai ilgai kalbėjome.
Bet nuostabu buvo tai, kad jo po to pokalbio prisiminė savo artimuosius, kad dar yra likę keli žmonės, kuriuos ji norėtų aplankyti. Ir po to 1,5 val. pokalbio ji suprato, kad jai nereikia likti ligoninėje, o važiuoti namo ir bandyti atrasti ryšį. Tai buvo kaip mažas kalėdinis stebuklas ir įsiminė visam gyvenimui“, – prisiminė psichologė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
