„Balsas.lt savaitė“ narplioja Kauno Vilijampolės autoriteto ir jo parankinių sąsajas su specialiosiomis tarnybomis.
Ar Henytė veikė vienas
„Henrikas Daktaras, arba Henytė, – ne toks, kad sulaukęs senatvės ir patyręs prabangaus gyvenimo skonį likusias dienas praleistų už grotų. Tačiau jis ir ne toks, kad sugalvotų gudrų pabėgimo planą. Manau, kad H. Daktarą įkalbėjo tie, kuriems rūpi žmonių, įkalintų dėl jo kadaise pavestų užduočių, likimas“, − savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“ skandalingąjį Kauno mafijos boso pabėgimą komentavo vienas aukštas šio miesto Kriminalinės policijos vadovas.
Daugiau nei prieš dešimt metų ir seniau Kaune įvykdytus sunkius nusikaltimus narpliojantys kriminalistai prieš pat Kalėdas sulaikė artimiausius Henytės bičiulius Vidmantą Gudzinską (Guzą), Ramūną Stanionį (Mordą). Nusikalstamame pasaulyje kalbama, kad sulaikytas ir Egidijus Abarius (Goga).
H. Daktarui nuo pareigūnų pavyko pasprukti.
Šių kauniečių sulaikymo operacijos prasidėjo, kai kriminalistus iš anksčiau su „daktarais“ ryšius palaikiusių vyrų lūpų pasiekė intriguojami faktai apie neatskleistų XX amžiaus pabaigos rezonansinių nusikaltimų dalyvius ir organizatorius.
Slaptose sulaikymo operacijose dalyvavo ne tik Policijos departamento darbuotojai, bet ir „Aro“ šturmo grupės vyrai. Apie rengiamus suėmimus nebuvo pranešta net aukščiausiems Kauno policijos vadovams.
Išgarsėjo skalbinių vagystėmis
Kauno archyvuose saugomuose dokumentuose galima rasti Vilijampolėje gyvenusios plačios Dechterių giminės veiklos pėdsakų. Jie vertėsi skalbinių vagystėmis. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse nemažai Dechterių giminės atstovų persikėlė į JAV. Likusieji gyventi Kaune ilgainiui sulietuvėjo ir tapo Daktarais.
Buvę skalbinių vagys persikvalifikavo į kailiadirbius ir dažytojus. Daugelis jų dirbo Vilijampolėje buvusiame „Vilko“ fabrike.
Daugiausia įtakos pelningiausiame vilnos ceche turėjo J. Naujalio gatvės atstovai – čia buvo Daktarų ir Ganusauskų klano tėvonija.
Tarp banditų – KGB žmonės
Sovietiniais metais Kaune dažniausiai būdavo apiplėšiami turtingų miestiečių, romų butai su apsaugos signalizacija, prie kurios centrinio pulto neretai budėdavo asmenys, glaudžiai susiję ir su nusikaltėliais, ir su saugumo struktūromis.
Buvę aukšti sovietų karininkai, iki šiol gyvenantys Kaune, atskleidė, kad sovietmečiu KGB Kauno skyriaus vadovui Gintarui Bagdonui buvo pavykę infiltruoti du patikimus informatorius į vilijampoliečių kriminalines šeimas.
Vienas jų, kurio tapatybė iki šiol neatskleista, 1994 metais mirė nuo kepenų cirozės. Kitas iki šiol priklauso Kauno nusikaltėlių gretoms.
Be apsaugos viešumoje nesirodantis vienas Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetų šio straipsnio autoriui yra prasitaręs, kad ir H. Daktaras, ko gero, bendravo su KGB. Jis priminė, kad daugiau nei prieš dvidešimt metų Henytė bausmę atliko Novosibirsko (Rusijos) kolonijoje, tačiau neretai ten gyveno viešbutyje ir su karinės komendantūros viršininku kada panorėjęs lankėsi Kaune.
Mokykloje ir darbe nesikankino
Kaip „Balsas.lt savaitei“ pasakojo 42 metus Kauno K. Požėlos vidaus reikalų skyriuje tardytoja dirbusi Nijolė R., nuo vaikystės H. Daktarą supo įvairiais prasižengimais mieste pagarsėję artimieji ir skurdi aplinka.
Henrikas vidurinės mokyklos suole ilgai nesikankino – baigęs devynias klases mokslų daugiau nekrimto. Pradėjęs savarankiškai gyventi vaikinas šiek tiek dirbo pameistriu buvusiame „Silvos“ kojinių fabrike,o paskui pasuko klystkeliais.
Pirmąsyk už grotų jis atsidūrė būdamas 19 metų. Buvusios tardytojos teigimu, jaunystėje Henytė bendravo su pareigūnais ir išsiskyrė iš savo gaujos narių pagarba teisėsaugininkams.
Kaskart atėjus tardytojai, jis nuo kėdės staiga pakildavo ir atsisėsdavo, kai pareigūnė jau būdavo pasirengusi apklausti.
Nijolė R. tardyti skirtame kabinete su H. Daktaru kalbėjosi dar 1977 metų spalį, kai jis buvo sulaikytas po žiaurių muštynių per šokių vakarą prie „Inkaro“ kultūros namų.
Apie pirmąsias akistatas su teisėsaugos pareigūnais H. Daktaras atvirai pasakojo ir prieš penkerius metus pogrindyje išleistoje autobiografinėje knygoje, pavadintoje „Išlikt žmogumi“.
„Dar per pirmąjį tardymą mintyse man sukosi tėvo ne kartą sakyti žodžiai – niekada neprisipažinti, kad ir kaip ten būtų, viską neigti, kad ir ką prieš tave besakytų...“ − rašo Henytė savo memuaruose.
Ėmėsi statybų verslo
Slėptis nuo pareigūnų H. Daktarui – ne naujiena. Pirmąsyk nuo pareigūnų jis spruko dar prieš dvidešimt metų.
Maždaug 1986 metais kovai su Kauno „daktarų“ gauja buvo sudaryta speciali Vidaus reikalų ministerijos grupė, kuriai vadovavo Ekskomisarų biuro steigėjas, buvęs Seimo narys Alvydas Sadeckas.
Kartą pareigūnams su kariškiais įsiveržus į Užliedžių gyvenvietėje esantį Henytės dvarą, iš miego nubudęs vyras įsispyrė į šlepetes ir šoko pro langą. Sulaikytas jis pasakojo sapnavęs kunigą A. Sadecko veidu.
„Apsilankę H. Daktaro namuose savo darbą atlikome nepriekaištingai. Niekada nepakišome narkotinių medžiagų ar netyčia atsiradusių šovinių. Jis, kaip ir visi, privalėjo atlikti bausmę už tai, dėl ko buvo prasižengęs. Jis niekada nepripažino savo kaltės. Tačiau sykį nustebino jo viešas pareiškimas žiniasklaidai: „Sadeckas mane pasodino teisėtai“, − „Balsas.lt savaitei“ šypsodamasis prisiminė A. Sadeckas.
2007 metų birželį, pastarąjį kartą grįžęs iš kalėjimo, Henytė suvokė, kad toliau versdamasis nelegalia veikla turės daugiau problemų nei naudos, todėl ryžtingai pradėjo naują gyvenimo etapą. Su sūnumi Enriku Kauno rajone ėmė statyti modernių gyvenamųjų namų kvartalus. Tačiau prieš Kalėdas į muziejų primenančius žinomo kauniečio namus pasibeldę kriminalistai nutarė priminti jam tamsią praeitį.
Praėjusią savaitę Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis netikėtai pareiškė, kad ažiotažas dėl H. Daktaro dingimo keliamas be reikalo, nes policija jo neieško.
H. Daktarui laisvė nėra apribota, jo taip pat nėra tarp oficialiai ieškomų asmenų.
„Balsas.lt savaitės“ šaltinių teigimu, prieš pareigūnų vizitą Henytė išvyko ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Europos. Manoma, kad jis yra Jungtinėse Amerikos Valstijose.
TIK FAKTAI
Viena garsiausių Lietuvos grupuočių Kauno „daktarai“ susikūrė 1978 metais. Nusikaltimų organizatorius buvo Rimantas Ganusauskas (Mongolas), vykdytojams vadovavo H. Daktaras. Vėliau ši grupuotė išsiplėtė iki keliasdešimties asmenų.
„Daktarų“ lyderiais buvo laikomi V. Gudzinskas, E. Abarius, Alvydas Laurinavičius (Luras). Pastarasis 2007 metų gruodį mirė apsinuodijęs alkoholiu.
Ne vienas Kauno reketininkas miesto verslininkams bandė prisistatyti esąs „daktaras“, tačiau su šia grupe iš tiesų neturėjo nieko bendra.
Tarp daugybės kaltinimų „daktarams“ minimas ir buvusio „Agoros“ koncerno vadovo Sigito Čiapo ir jo vairuotojo Vinco Varno nužudymas 1996 metų balandį.
Gaujos nariai įtariami nužudę R. Ganusauską, nes šis esą galėjo rengti pasikėsinimą į „daktarus“ Kauno „Vilijos“ kavinėje 1993-iaisiais.
H. Daktaras teistas penkis kartus.
