Vėliavos, plakatai, demonstracijos. Tokią sovietinių laikų gegužės 1-ąją prisimena vyresniosios karos žmonės. Bet ar žinome, kokios šios šventės – Tarptautinės darbo dienos – tradicijos? Kaip ji atsirado? Apie tai Balsas.lt šventės išvakarėse teiravosi praeivių Vilniaus gatvėse.
Dalyvauti demonstracijoje – privaloma
Vyresniosios kartos atstovai prisiminė, kad gegužės 1-oji būdavo nedarbo diena, tačiau ką panorėjęs veikti negalėjai.
„Nedirbdavome, šventė buvo. Darbininkų, darbo liaudies šventė. Su plakatais į demonstracijas eidavome. Reikėjo eiti, niekas neklausė, ar nori“, – prisiminė viena vilnietė.
„Sovietiniais laikais eidavome į šventę – pasipuošę, su vėliavomis. O dabar vieni švenčia, o kitiems tai paprasčiausiai laisva diena, proga namuose susitvarkyt ir pailsėti“, – dalijosi mintimis buvusi „gegužinių demonstracijų“ dalyvė.
„Tai darbininkų solidarumo diena. Bet man svarbiausia motinos diena“, – tarstelėjo pro šalį skubėjęs vyriškis.
„Tai papildomas laisvadienis. Nesureikšminu jos, eilinė nedarbo diena“, – paprastai atsakė didžioji dauguma žmonių, kuriuos užkalbino portalo Balsas.lt žurnalistai.
Žiupsnelis istorijos
Lietuvoje Tarptautinė darbo diena ilgus metus asocijavosi su TSRS okupacija, bet jos ištakos siekia net 1886 metus. Tų metų gegužės 1-ąją Čikagos (JAV) policija malšino demonstraciją, kurioje darbininkai reikalavo sutrumpinti darbo laiką iki 8 valandų per dieną. Malšinant demonstraciją nebuvo apsieita be aukų, todėl po kelerių metų – 1889-aisiais– ji buvo paskelbta viso pasaulio darbininkų solidarumo diena.
