Jie, beje, atiteko Lenkijos pogrindžiui. Galbūt, jeigu ne šis įvykis, mieste dabar važinėtų tramvajaus, o kandidatai į Vilniaus merus nediskutuotų apie jo poreikį Vilniuje.
Šiek tiek priešistorės: Rusijos-Japonijos karo metu Lenkijos socialistų partiją finansuodavo Japonijos generalinis štabas už pilsudskininkų šnipinėjimą. 1905 įsivyravusi taika nutraukė gaunamą finansavimą iš Japonijos, todėl Pilsudskiui teko ieškoti naujo pajamų šaltinio. Austrijos-Vengrijos imperijos Pilsudskio šnipinėjimo pasiūlymą atmetė, o planuoto Valstybės banko apiplėšimo Kijeve atsisakyta dėl per didelės rizikos.
Tada teko imtis kitų veiksmų ir nuspręsta imtis pašto vagono apiplėšimo. Taip Pilsudskis ir revoliucionieriai pradėjo ruoštis traukinio Varšuva-Peterburgas apiplėšimui Bezdonyje.
Atėjo lemtinga rugsėjo 26 d. Akcijoje dalyvavo 17 žmonių. Užpuolikai įmetė į traukinį bombas, užėmė stotį, nutraukė telefono ir telegrafo ryšius. Tada buvo sužeisti 5 rusų kareiviai, vienas nušautas. Kai apsauga nustojo priešintis, užpuolikai susprogdino seifus ir pagrobė pinigus – daugiau nei 200 tūkst. rublių. Pinigai buvo skirti Vilniaus tramvajaus linijai tiesti, o atiteko Lenkijos pogrindžiui.
Vėliau penki pilsudskininkai buvo suimti, trims buvo skirta mirties bausmė. Po kasacijos ji buvo pakeista į katorgą, trukusią iki 1917 metų. 3 užpuolikai vėliau dar tapo Lenkijos premjerais.
Nežinia, ar Bezdonių apiplėšimas neužkirto kelio Vilniaus tramvajui. Galbūt, jeigu apiplėšimo nebūtų, Vilniuje būtų nutiestos tramvajaus linijos ir šiandien miestas turėtų patogų viešąjį transportą.
