Grupuotės nariai kalbėjo apie pasiturimai gyvenančių vilniečių grobimą. Dažniausiai ginčai šia tema kelioms valandoms užvirdavo Valerijaus Kovalčiuko namuose arba Valerijaus Januškevičiaus automobilyje. Tačiau tokios veiklos pradžia buvo labai apgailėtina.
Žvejų grobikai
„Mano žiniomis, iki 1993-iųjų V. Januškevičius prekiavo Gariūnų turgavietėje. Yra žinoma, kad jis su motina pardavinėjo drabužius, – apklausiamas prokurorų kalbėjo V. Kovalčiukas. – Būtent jis buvo šios grupės subūrėjas ir organizatorius. Kai susipažinau su juo ir sutikau dalyvauti plėšimuose, V. Januškevičius atliko svarbiausius veiksmus, reikalingus suburti grupę nusikaltimams daryti. 1997 metų rudenį, maždaug spalio–lapkričio mėnesiais, man su V. Misiūnu ir V. Januškevičiumi atlikus nusikaltimus, į tai buvo įtrauktas ir jaunimas – I. Piliušenka, Aleksandras Raudonis ir Archipas Popovas. V. Januškevičius parūpino dvi radijo stoteles, kurias naudojome ryšiui palaikyti. Jis man ir V. Misiūnui įteikė po mobiliojo ryšio telefoną, pats irgi turėjo tokį telefoną. Jis dažnai keisdavo telefonus, todėl ir numeriai keisdavosi. V. Januškevičius protingai vertindavo situaciją, jo nurodymai paprastai būdavo vertingi ir padėdavo įvykdyti nusikaltimus.“
V. Kovalčiukas neslėpė, kad paprastai darant nusikaltimą Valera vairuodavo automobilį ir matydamas, kaip klostosi padėtis – kaip reaguoja nukentėjusysis, kokia jo būklė, – duodavo nurodymus V. Kovalčiukui ir V. Misiūnui. Jis aiškindavo, kaip su aukomis elgtis, kaip jas paveikti. „V. Januškevičiaus nurodymų tiek planuodami nusikaltimus, tiek juos vykdydami klausydavome“, – pabrėžė V. Kovalčiukas.
1997 metų rugsėjo 3 dieną V. Januškevičiaus, V. Kovalčiuko ir V. Misiūno trijulė su vyriškiu, kurį vadino Igoriu, nutarė pareikalauti duoklės iš žvejybos reikmenų parduotuvės „Žvejo pasaulis“ šeimininkų. Maždaug 21 valandą vyrai nuvyko prie ežero už Vilniaus, Rastinėnų gyvenvietėje. Šioje vietoje pagrindinis prekybos žvejų reikmenimis įmonės šeimininkas Ramūnas Mikalauskas su Vytautu Kleiza leido laiką žvejodami.
Automobiliu prie ežero atvykę banditai pasiskirstė vaidmenimis: V. Misiūnas pasiliko mašinoje, o Valera, V. Kovalčiukas ir Igoris nuėjo į tą vietą, kur buvo apsistoję žvejai. Priėjęs prie žvejų automobilio, Igoris iš jo ištraukė vieną iš ten miegančių vyriškių, jį parklupdė, surišo rankas. Taip pat surištas ir kitas asmuo.
V. Januškevičius iškart pamatė, kad šie vyrai nėra turtingi, nes iš vieno buvo paimta tik 100 litų. „Nė prie vieno iš jų neprikišau pirštų, tačiau mačiau, kad jie buvo dusinami polietileniniu maišu, – pasakojo Valera. – Pagrindinį vaidmenį tada atliko Igoris. Jis kelis kartus į ežerą nešė skandinti V. Kleizą. Galiausiai supratome, kad šių vyrų materialinė padėtis bloga.“
Vis dėlto iš jų buvo pareikalauta sumokėti 10 tūkst. JAV dolerių. Paskui nusiderėta iki 5 tūkst.
Dambrauskinių boso šešėlis
Kitą dieną nusikaltėliai su žvejais pradėjo derybas dėl pinigų perdavimo. Iš pradžių buvo tariamasi nesėkmingai, mat užpuolikų šutvė suprato, kad „pakabino“ ne turtuolius, o paprastus vilniečius. Todėl per pašnekesius dar kartą buvo sumažinta prašoma suma. Ji tesiekė 2 500 dolerių.
Persigandęs vienas žvejų V. Kleiza telefonu pasakė, kad reikalaujamą sumą surinko, tačiau pats bijo pinigus perduoti. Žvejys pasiūlė bendrauti su Jonu Dambrausku, tuo pačiu, kuris vėlesniais metais Vilniuje pagarsėjo kaip iš buvusių boksininkų suformuotos Dambrauskinių gaujos lyderis.
Šiuo metu J. Dambrauskas teisiamas garsaus sostinės advokato Sergejaus Novikovo žmogžudystės byloje. Yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad 2011 metų birželio 1-osios popietę J. Dambrauskas, atvykęs baltu motoroleriu, šalia banko „Citadele“ mirtinai subadė žinomą teisininką. Tarp jo klientų kadaise buvo ir nemaža dalis garsiausių „Vilniaus brigados“ veikėjų.
Kaip advokatas S. Novikovas dalyvavo ir atliekant ikiteisminį tyrimą V. Januškevičiaus bei jo sėbrų byloje. Jam teko atstovauti užsakytos V. Tarasenkovo žmogžudystės byloje liudijusiam A. Valdaicevui.
Šioje byloje surašyti J. Dambrausko parodymai: jis teigia, kad V. Kleiza paprašė perduoti jo ir R. Mikalausko surinktus pinigus užpuolikams. Todėl tos pačios dienos vakarą, apie 22 valandą, jis nuvežė žvejų pinigus į V. Kovalčiuko nurodytą vietą – prie kelio ženklo, esančio Verkių gatvėje.
Važiuodamas automobiliu J. Dambrauskas pinigus išmetė per langą.
„Po kurio laiko su V. Kovalčiuku privažiavau prie minėto stulpo ir ant žemės radome 1 500 dolerių. Jie buvo supakuoti į polietileninį maišelį, – atsimena Valera. – Tarpininkas (J. Dambrauskas) sau pasiėmė 1 000 dolerių. Likusius pinigus pasidalijome keturiese – aš, V. Kovalčiukas, V. Misiūnas ir Igoris. Kadangi V. Kovalčiukui labai reikėjo pinigų, jis pasiėmė didesnę dalį.“
Valera sakė tada pasijutęs taip, lyg būtų nusiritęs iki žemiausio lygio – pradėjo plėšti paprastus žmones. Ir dėl tokių mažų pinigų. „Aš buvau supykęs ir visiems aiškinau, kad prasidėjo nesąmonės, kad nusileidome iki tokių juokingų sumų, – sakė V. Januškevičius. – Tik vėliau supratau, kad pinigų verkiant reikėjo pačiam V. Kovalčiukui prabangaus šešių kambarių buto nuomai.“
Nesutarimai gaujos viduje
Lavonų ir pagrobtų asmenų sąrašas ilgėja, tačiau pinigų nedaugėja.
V. Januškevičius buvo nepatenkintas. Tuomečiams sėbrams V. Kovalčiukui ir V. Misiūnui jis pareiškė, kad darant nusikaltimus naudojamasi jam priklausančiais daiktais – automobiliais, radijo stotelėmis, ginklais, o jam trūksta lėšų automobilio remontui, degalams.
Anot V. Kovalčiuko, Valera iškėlė mintį, kad reikalingi bendri pinigai būtiniausioms priemonėms vykdant nusikaltimus. „Aš ir V. Misiūnas su tokiais V. Januškevičiaus išsakytais argumentais sutikome ir nutarėme, kad iš nusikaltimuose gautų lėšų į bendrą kasą – obščiaką skirsime 1/5 prasuktų pinigų, – per apklausą pasakojo V. Kovalčiukas. – Taip pat sutarėme, kad šias bendras lėšas saugos ir už jas bus atsakingas V. Januškevičius. Mano skaičiavimais, kai buvau toje grupuotėje, bendrų lėšų, kurias prižiūrėjo V. Januškevičius, turėjo būti apie 5 tūkst. JAV dolerių.“
V. Kovalčiukas tvirtino, kad šie pinigai nebuvo naudojami pagal paskirtį, todėl 1998-ųjų pradžioje jis nusprendė susigrąžinti savo dalį iš obščiako – 900 JAV dolerių.
Jis teigė, kad ryšių su kitose šalyse veikiančiomis nusikalstamomis struktūromis neužmezgė, nes Valera visada vengdavo pažinčių ir bendrininkų. „Prieš darant naują nusikaltimą planams aptarti, nuomonėms, kaip geriau įgyvendinti idėjas, suderinti mane ir V. Misiūną pasikviesdavo V. Januškevičius, – teigė V. Kovalčiukas. – Jis skambindavo telefonu ir paskirdavo vietą, į kurią atvykdavo savo automobiliu.“
Grobimai – ne visiems
Žmonių grobimas už išpirką Lietuvoje visada buvo gana retas nusikaltimas, tačiau kasmet bent vienas pasitaikydavo. Jei įkaitų artimieji kreipiasi į policiją, beveik visada pagrobėjus pavyksta nustatyti, paskui ir pagauti. Tačiau neretai turtuoliai, pabūgę gąsdinimų ir bijodami dėl artimųjų gyvybės, sveikatos, nutaria tyliai sumokėti banditų reikalaujamas sumas ir atsisako kreiptis į teisėsaugos pareigūnus, kurie, jų manymu, tik apsunkina padėtį esant įtemptai padėčiai.
„Žmonių grobimai ir plėšimai įdomūs tuo, kad yra kur kas sunkiau techniškai atliekami veiksmai, – teigė V. Januškevičius. – Juk reikalaujant išpirkos reikia ne tiek jėgos, kiek proto, reikia mokėti paveikti žmogų, išmanyti psichologiją, kad jis lengva ranka atiduotų pinigus, o ne bėgtų ieškoti pagalbos pas policininkus.“
Anot jo, reikalaujant išpirkos, jei tik parenkamas tinkamas objektas, galima išpešti tokius pinigus, kokių neuždirbsi plėšdamas ar žudydamas. Tarp įgudusių nusikaltėlių ši kriminalinė veika vadinama aukštuoju pilotažu. „Tai gali organizuoti tik gerai protaujantys, turintys daug patirties nusikaltėliai, – aiškino Valera. – Diletantams tai neįveikiama, jie greitai bus susemti. Reikia kruopštaus pasirengimo ir nemažų investicijų, surasti tinkamą vietą, kur žmogų laikyti, vežioti. Savo bute juk nelaikysi. Problemų kyla ir dėl skambučių, kad nebūtų atpažintas balsas, nustatyta skambinimo vieta, kiti niuansai. Turi išspręsti daug visokių problemų. Čia lyg žaidimas šachmatais, o ne kokia šturmo operacija, kai viską gali nulemti pora taiklių šūvių. Visų paslapčių nepasakosiu, o variantų yra daugybė.“
V. Kovalčiukas sėkmingai dalyvavo gaujos veikloje, tačiau jis nedisponavo informacija apie turtingus Vilniaus verslininkus, kuriuos būtų galima apiplėšti. Jo autoritetas kitų gaujos narių akyse pamažu pradėjo menkti.
