Kalėti iki gyvos galvos nuteistas buvęs samdomas žudikas Valerijus Januškevičius pasakodamas apie savo padarytus nusikaltimus ne kartą paminėjo, kokie ginklai buvo naudojami.
Juo šaudyti buvo neparanku
„Nagant“. „Turėjau 1895 arba 1930 metais pagamintų šios rūšies ginklų. Tokiu revolveriu mes su Vladimiru Rafejenkovu naudojomės, kai puldavome Vilniaus turgavietėse prekiaujančius lenkus. Peršoviau jų automobilio priekinį stiklą, o V. Rafejenkovas perdirbtu CZ pistoletu peršovė mašinos kėbulą. Ginklas buvo senas, tad apie jokį patikimumą nebuvo kalbos, dažnai užsikirsdavo. Ginkluotų žmonių, turėdami tokią ginkluotę, pulti nesiryždavome. Perdirbtu tokiu pistoletu (pakeitus vamzdį ir rankeną) man teko šaudyti varžybose iki 1970 metų. Bet vėliau buvo pradėti gaminti originalūs sportiniai revolveriai kitu pavadinimu. Jie buvo jau šešių užtaisų (o ne septynių, kaip „Nagant“), labai panašūs į amerikietiškus „Colt“.“
„Parabellum P-08“. „Man tai gražiausias ginklas iš visų. Savo kolekcijoje jų turėjau net 4 ar 5. Nors ginklas gražus, koviniai duomenys neįspūdingi. Juo šaudyti neparanku, nes tenka labai išlenkti riešą. Sudėtinga šauti kelis šūvius paeiliui. Greitam šaudymui jis visiškai netinka. Šovinių kokybė turi būti nepriekaištinga, pats tuo įsitikinau, todėl darydamas nusikaltimą juo nė karto nešaudžiau. Šis ginklas man buvo kaip muziejinis eksponatas.“
„Agram 2000“. „Jis sveria vos 2 kilogramus, yra trumpas, lengvas, jį nesunku paslėpti po drabužiais net kartu su duslintuvu. Pasinaudodamas šiuo automatu pirmąkart užpuoliau Adolfą Kelbovskį ir pagrobiau 150 milijonų rublių. Ginklas gana patikimas, tačiau pasižymi keliais trūkumais: neturi atlenkiamos buožės, todėl iš jo neįmanoma taikliai šaudyti net esant nedideliam atstumui, 10–30 metrų. Aš tai kompensuodavau pritvirtindamas prie jo lazerinį taikiklį. Šaudant papliūpomis ginklas per stipriai kyla aukštyn, tad taip šaudyti nelabai praktiška. Bet šaudymas su duslintuvu suniveliuoja visus šiuos trūkumus, todėl mums tai buvo nesvarbu. Juk be duslintuvo niekada nešaudydavome. Ir serijomis beveik niekada nešaudydavome, tik pavieniais taikliais šūviais.“
Šovinių skaičius atperka nepatogumus
„Beretta 84F“. „Anksčiau tokie dujiniai pistoletai buvo pardavinėjami laisvai, tačiau juos nesunkiai buvo galima perdaryti į kovinius 9x18 mm „Makarov“ šoviniams tinkamus ginklus. Aš tokių gal penkis esu perdirbęs. Tokiu ginklu, tik su duslintuvu, V. Rafejenkovas nušovė Šiaurės miestelyje vieną inkasatorių. Šiuo ginklu iš pradžių bandžiau nušauti ir Aleksandro Valdaicevo uošvį Valerijų Tarasenkovą, bet jis tada užsikirto dėl mano kaltės, nes netyčia nuspaudžiau apkabą laikantį mygtuką ir to iš karto nepastebėjau. O šiaip ginklas labai malonus akiai, jį gera laikyti rankose.“
„Browning“. „Tokį pistoletą po mirties man paliko senelis. Jo kalibras – 6,25 mm. Tiesa, aš jį vėliau iškeičiau į analogišką, bet kiek didesnio – 7,65 mm kalibro „Browning“. Keisti paskatino tai, kad net dviem šūviais į tarpuakį nepavyko iš karto nušauti, draugui paprašius, seno ligoto jo šuns. Tik po trečio šūvio iš arti šuo nugaišo, ir tai tik praėjus minutei (tiesiog neliko šovinių, senelis tik tris ir turėjo). Po šio įvykio 6,25 mm kalibro pistoletų nepirkau ir neturėjau savo slėptuvėse. Tik trumpai turėjau „CZ 92“, ir tai tik dėl egzotikos.“
„Glock 17“. „Iš šio pistoleto paleistais 12 šūvių buvo nušautas V. Tarasenkovas. Apkaboje telpa 17 šovinių ir 18-as į vamzdį. Aš nesunkiai sukišdavau į apkabą 18 šovinių ir vieną į vamzdį. Šiaip ginklas patikimas, o svarbiausia – lengvas, todėl nevargina, kai ilgai nešiojiesi. Su 18 šovinių jis sveria tiek pat, kiek TT pistoletas su 8 šoviniais (apie 1 kilogramą). Minusas vienas – per daug kietas paleidiklio mechanizmas, nes tenka papildomai suspausti dar ir skeliamojo mechanizmo spyruoklę. Tokiu atveju lieka vienintelė išeitis – laikyti ginklą dviem rankomis, kad spaudžiant nuleistuką nesuvirpėtų. Dar vienas nepatogumas – stora rankena. Bet jame telpantis šovinių skaičius atperka visus nepatogumus. Tai greičiau puolamasis ginklas, nes tikrame gyvenime visiškai užtenka ir mažesnės „Glock“ versijos, pavyzdžiui „Glock 26“ arba „Glock 36“.“
TT – patogus visais atvejais
TT. „Bent jau mano laikais tai buvo vienas pigiausių ir populiariausių pistoletų juodojoje rinkoje. Manau, ir dabar būtų nesunku jį įsigyti, nes jų daug liko iš Lietuvos pasitraukus sovietų kariškiams. Labai galingas šovinys, maždaug pusantro karto galingesnis už „Makarov“ ar „Luger“ šovinį. Tačiau dėl mažo šovinių kalibro (7,62 mm) nedidelis stabdymo efektas, žaizdos ne tokios pavojingos kaip nuo 9 mm „Makarov“ ar „Luger“ šovinių. Užtat TT pistoletu buvo galima pataikyti net iš 100–150 metrų atstumo. Šis ginklas yra universalus. Jis patogus ir puolant, ir ginantis, jį patogu nešiotis. Šio pistoleto šovinys toks galingas, kad peršauna visas neperšaunamąsias liemenes, kurias vilki paprasti žmonės. Aš turėjau panašų TT, tik pagamintą Vengrijoje, su keičiamais vamzdžiais ir dėtuvėmis. Jis buvo paimtas iš mano slėptuvės, tada buvo visai naujas. Matyt, jį, kaip ir „Makarov“ ar „Sauer S & S“, teisėsaugininkai pasiliko sau, nes nė viename bylos puslapyje jų nuotraukų nemačiau. Kai vieno prokurorų paklausiau, kodėl byloje įklijuotos tik kelių savadarbių ginklų nuotraukos, o ne tų gerų, naujų, man buvo atsakyta: „Taip reikia.“
„Sauer S & S“. „Tokį 7,65 mm kalibro ginklą nešiodavausi savigynai. Tiesa, jį kiek patobulinau, padariau vienu šoviniu didesnę apkabą (7 šovinių), pagaminau spynos sustabdymo, apkaboje pasibaigus visiems šoviniams, įtaisą. Jis man labiausiai patiko dėl to, kad buvo labai lengvas, net lengvesnis nei 6,25 mm kalibro „Browning“, nes jo metalo konstrukcijos buvo plonesnės. Bet į tokius „moteriškus“ pistoletus rimtai nežiūrėjau. Laikiau juos dujinio ar šratinio ginklo analogu.“
„CZ 92“. „Šis pistoletas figūravo mūsų byloje. Būtent jį Vytas Misiūnas iš manęs paėmė ir negrąžino. Atidavė už jį 500 JAV dolerių. Sakė, kad pradangino netyčia, tad atsiprašė. Šis ginklas labai patogus nešiotis, jam nereikia jokio saugiklio – po šūvio tampa visiškai saugus. Tai patogu, ypač moterims. Man atrodo, kad būtent dėl to V. Misiūnas jo ir negrąžino, atidavė savo dukrai naudotis...“
„Makarov“ traukė nuo mažumės
„Mauser C96“. „Tai sovietiniuose filmuose apie revoliuciją pamėgtas rodyti tų laikų ypatingas ginklas. Šiuo ginklu, tik su duslintuvu, mes su V. Rafejenkovu nušovėme Igorio Piliušenkos tėvą. Daugiau juo šaudyti neteko. Kai buvau areštuotas Kauno policininkų, jie manęs net neapieškojo. Tuo metu kišenėje turėjau vieną „Mauser“ detalių, kurią vėliau komisariate išmečiau į klozeto bakelį. Ko gero, ji ir dabar ten guli...
Šiaip ginklas egzotiškas, bet, kaip ir „Parabellum P-08“, daugiau tinka kino filmų filmavimo aikštelėje, o ne tikroje kovoje, kur aplinkui dulkės, purvas, priešai. Jis pernelyg jautrus taršai. Sunkiai įsivaizduoju, kaip jį užtaisyti, pavyzdžiui, jojant žirgu. Jis juk neturi apkabos, reikia užtaisyti iš viršaus, o tam reikia miklumo.“
„Makarov“. „Šį pistoletą labai pamėgau dar būdamas bemaž dvylikos metų, kai pirmą kartą turėjau progą juo pašaudyti. Į šaudyklą buvo atėjęs kažkoks milicininkas ar saugumo darbuotojas ir ėmė šaudyti kartu su manimi. Kai pamačiau jo taikinį, nustebau, kaip jis blogai šaudė. Rodos, į juodą apskritimą taikinio centre nė karto nepataikė. O juodas apskritimas yra iki septynetuko imtinai, maždaug 15 cm skersmens, gal net daugiau. Jis teisinosi, kad tai dėl ginklo, esą jis nepatogus ir prastas. Aš kartu su trenere šiaip ne taip įkalbėjau jį leisti man pašaudyti tuo ginklu. Jau turėjau pirmąjį atskyrį, tad buvau ne naujokas. Ir ką jūs manote, visus penkis šūvius suvariau į maždaug degtukų dėžutės dydžio dešimtuką. Po to įsivyravo mirtina tyla… Tas milicininkas nuleidęs galvą tuojau pat išėjo, daugiau aš jo nemačiau. Atstumas iki taikinio buvo 25 metrai. Bet šiam ginklui toks atstumas – optimalus. Iš 50 metrų juo šaudyti sunku, nes kulkos trajektorija smarkiai žemėja. Šaudyti iš tokio atstumo tinkamiausias pistoletas TT.
Pistoletu „Makarov“ nušoviau Buravcovus, šaudžiau uždėjęs duslintuvą. Didžiausias nepatogumas – labai maža apkaba, tik aštuonių šovinių. Todėl specialiai buvau pasigaminęs net 12 šovinių apkabą.“
Su „Thompson“ į bankų šturmą
„Walther PP“. „Tai žymusis 7,65 mm kalibro ginklas, kuriuo per antrą išpuolį nušoviau valiutos keitėją A. Kelbovskį. Beje, lygiai tokiu pat ginklu jis peršovė mane. Po šios dvikovos padariau tokias išvadas: 7,65 mm kalibras yra per mažas rimtai kovai. Reikia mažiausiai 9 mm „Makarov“, o dar geriau 9 mm „Luger“ šovinių. Patogus, malonus ginklas, bet savigynai per silpnas, kaip ir visi 7,65 mm kalibro ginklai. Bet šiaip šiuo ginklu gali labai taikliai šaudyti.
Beje, būtent šį ginklą su duslintuvu vėliau pardaviau per I. Piliušenką automobilių vagims. Pamenu, dar jį išbandėme tiesiog mašinoje. Pravėriau dureles ir šoviau į netoliese augantį medį. Žmonės kitoje gatvės pusėje net neatsisuko, toks duslus buvo pokštelėjimas, lyg kas nors būtų uždaręs automobilio dureles, visai nepanašu į šūvį.“
PPŠ ir PPD. „Šie ginklai labai panašūs, tik PPD kiek brangesnis. Šių automatų konstrukcija mažai kuo skiriasi nuo vokiškų „MP 40“, nebent kalibru, nes vokiškiems reikia 9 mm „Luger“, o PPŠ – 7,62 mm kalibro šovinių. Man šie ginklai pasirodė labiau pritaikyti karui. Nepatiko apvalios visų PPŠ apkabos. Jas užtaisyti galima tik namų sąlygomis, bet ne mūšio metu. PPŠ geras dėl to, kad yra lengviausias (sveria tik 2 kg) ir vos ne perpus lėčiau šaudo, kaip ir vokiečių „MP 40“. Tai padeda taupyti šovinius. Nors kartais pravartu pašaudyti ir greičiau, ir daugiau (71 šovinį), gal tai aktualiau staigios atakos atveju, kai reikia greitai nuslopinti pasipriešinimą.“
„Thompson“. „Šis automatas su 100 šovinių dėtuve yra mano vaikystės svajonė. Juk ir šovinių kalibras čia 45-asis (11,43x23 mm). Maža tikrai niekam nepasirodytų! Ir šimtas šovinių apkaboje – solidi atsarga, pavyzdžiui, puolant kokį banką. Tik jaučiu, kad šio užtaisyto ginklo svoris būtų atitinkamas. Po švarku tokio nelabai paslėpsi ir netoli tenueisi. Su vienu nuteistuoju, ginklų mėgėju, dažnai Lukiškėse pasišnekame apie ginklus. Aš jam padovanojau visą rinkinį straipsnių apie įvairius pasaulyje esančius ginklus, nes man jie jau neaktualūs. Žinau, kad ginklo daugiau neimsiu į rankas, nebent kas nors mane užpultų ir tektų gintis. O šiaip užtenka tos „romantikos“. Dabar norisi tik ramybės, taikos ir santarvės.“
Galima tik įsivaizduoti, kokius užmojus būtų galėję įgyvendinti gaujos vyrai, jei dar kurį laiką būtų nevaržomai veikę laisvėje.
