Abortų šalininkai vengia akistatos su moksliniais faktais.
Seime vėl siūloma svarstyti Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymą. Abortų šalininkai tokias iniciatyvas vadina kėsinimųsi į moterų teises ir viduramžiškomis atgyvenomis. Seimo narė, konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė mano, kad būtent žiūrėdami į mokslinius faktus ir turėtume atsisakyti abortų, išskyrus neišvengiamus atvejus. Apie tai su Seimo nare kalbėjosi „Balsas.lt“ spec. korespondentas Tomas Čyvas.
- Kodėl jūs pasisakote už apribojimus šioje srityje ir kodėl manote, jog galima draudimais ar švietimu pakeisti galiojančias nuostatas, laikomas pažangiomis?
- Reikia pradėti nuo žmonių teisės žinoti tiesą apie save. Mokslo aiškiai įrodyta, jog žmogus prasideda iškart, kai kiaušintakyje susijungia tos dvi ląstelės. Mokslas teigia, kad nėra tokio etapo, kai po minėto susijungimo žmogus nebūtų žmogumi. Sovietiniai vadovėliai teigė, kad žmogus pradžioje būdavo vos ne buožgalviu, o dar įdomesnės teorijos pasakojo, esą embrionas atkartoja visas evoliucijos stadijas, kas yra visiškas absurdas. Dabartinis mokslas leidžia aiškiai pamatyti vaisių esantį gimdoje ir daugiau apie jį sužinoti. Yra ir akušerijos profesoriaus Bernardo Nathansono filmas „Nebylus šauksmas“, ir šiaip – gausybė filmuotos bei internetinės medžiagos. Šią informaciją vaikams, nežinau nuo kurios klasės, reikėtų pateikti dar mokykloje. Jie neturi klaidingai galvoti, jog tai kažkoks negyvas ląstelių darinys, kaip kokia karpa išaugusi ant piršto.
- Turite omenyje, kad informavimas padėtų pakeisti visuomenės nuostatas? Juk net 73 proc. moterų, kaip tvirtina abortų šalininkai, pritaria šios procedūros legalumui.
- Būtent. Žinau, kad daugelis jaunų žmonių – vaikinų ir merginų, kurie susipažįsta su tikra informacija, o ne propaganda, keičia savo nuostatas. Žmogaus teisė rinktis – šventa, tačiau gal reikėtų pasirūpinti, kad jis rinktųsi sąmoningai? Juk dabar daugelis dalykų nutylima arba tiesiog pasipiktinama, jei parodai nuotraukas, filmuotą medžiagą, įrodymus. Pavyzdžiui, labai svarbu yra konsultuoti moteris, kurios ryžtasi abortui ir domėtis jų aplinka. Tai būna tas atvejis, kai aplinka ir būna kalta. Tai įrodo daugybė mokslinių tyrimų. Aišku, kai reikia gelbėti mamos gyvybę – atskira kalba. Tai išimtys. Liūdna tai, kad į abortą imama žiūrėti, kaip į kokį slogos gydymą lašiukais. Ketinu asmeniškai pateikti pataisas, kurios įpareigotų Švietimo ir Sveikatos ministerijas parengti atitinkamus planus. Reikalinga ir socialinė reklama televizijoje, kuri paaiškintų kas yra žmogus ir kada jis prasideda.
- Žodžiu, šalia draudimo siūlote ir švietimo priemones. Panašias į tas, kurios taikomos „karo keliuose“ atvejui. Manote – tai bus efektyvu?
- Tikiu tuo. Tikiu, kad žmogus nėra žvėris. Svarbu, kad visuomenė pradėtų blaiviai ir atvirai žiūrėti į problemą. „Karo keliuose“ ir abortų skirtingi vertinimai tik rodo, kokie esame. Reaguojame tik į tuos, kurie garsiai šaukia. O vaiko, tebūnie – embriono - šauksmas mūsų nedomina, nes jo nesigirdi ausimi, jis nesklinda iš eterių. „Nebylus šauksmas“ įsčiose todėl ir vadinasi nebyliu, kad niekas jo negirdi. Tie politikai, kurie išdrįsta jį bent priminti, yra paniekinami ir sutrypiami.
- O kaip visgi su moters teisėmis?
- Jei gyventume normalioje visuomenėje, tai sakyčiau, kad teisių šiaip yra nemažai. Gyventi ar negyventi su blogu vyru, dalintis su juo butu po skyrybų ar ne, santykiauti ar ne. Realybėje, žinome, kad būna ir kitaip. Neseniai Kaune buvo istorija, kai moteris po skyrybų buvo nužudyta. Žinome, kad yra net ir santuokoje prievartaujamų moterų. Viso to yra. Tai faktas... Būna, kad nepasitiki vyru, šeima, darboviete, mano, kad yra nemylima ir vaiko gimdymą laiko per sunkia auka. Tada ji renkasi tą baisiausią „išeitį‘. Būna ir egoistinių motyvų, kai tiesiog „trukdo karjerai“ ar pan. Blogiausia tai, kad moteris paliekama su šia problema viena ir apie tai mažai kas galvoja. Nėra tarnybų, fondų, visuomeninių institucijų, kurios moteriai padėtų. Jei viso to būtų daugiau, esu įsitikinusi, kad moteris jaustųsi saugesnė ir teisingai apsispręstų net ir sudėtingoje situacijoje. Grįžtant prie švietimo, manyčiau, kad dar nuo mokyklos reiktų informuoti ir berniukus ir mergaites apie tai, kokia yra tiesa ir ką reiškia atitinkamas pasirinkimas. Vyriškoji giminė taip pat turi tai suprasti ir žinoti. Kitaip moteris tampa dviguba auka.
- Abortų šalininkai atkirs Jums kad esate iš viduramžių ir norite moterį paversti reprodukcijos fabriku, pažeisti jos teises į savo kūną, karjerą, pasirinkimo laisvę.
- Deja, yra kaip tik priešingai. Ypač dėl tamsumo ir viduramžių. Tada abortų draudimai rėmėsi tikėjimu, kad to negalima daryti, ir taškas. Dabar abortų šalininkai remiasi tikėjimu, kad žudo ne žmogų, bet tai yra melas. Mokslo jau paneigta netiesa.
- Tai kaip bus su apribojimų mastais, jei įstatymas bus priimtas?
- Negaliu prognozuoti – dar bus svarstymų ir pataisų, tad „kartelės“ aukštis neaiškus. Blogiau, negu dabar, nebus, nes dabar viską reglamentuoja poįstatyminiai aktai, perrašantys dar sovietines taisykles. Buvau nustebusi net tada, kai Seimas pritarė projektui po pateikimo. Dabar artėja rinkimai, daugelis galvos apie reakciją ir prieštaringai vertinamas įstatymas turi nedaug šansų. Nepakaks priimti įstatymo – reikia numatyti ilgalaikę visuomenės išsivadavimo nuo embrionų žudymo programą. Institucijos turi ją parengti ir vykdyti.
- Grįžkime prie mokslinių argumentų. Šiuolaikinį žmogų labiausiai veikia jie.
- Aršūs abortų šalininkai vengia akistatos su moksliniais faktais. Į bet kokias žinias apie embrioną, apie tai, ką jis jaučia, kada pradeda plakti jo širdis, kada jis ima girdėti mamos širdies plakimą, jie reaguoja su fanatiška neapykanta. Ar abortui pasiryžusi mama žino, kad iki 12-likos savaičių, kai leidžiama žudyti, jau būna pilnai susiformavusi vaiko nervų sistema ir jis jaučia skausmą. Jam skauda, jis kenčia, šaukia, bet jo negirdi. Ar normalūs suaugę žmonės ryžtųsi žudyti – nukankinti – savo vaikus tai aiškiai suvokdami? Parodykite ir paaiškinkite visa tai vaikui – jam irgi bus gaila. Skatinkim visuomenę permąstyti vertybes.
