Lietuvos valstybingumo datų šventimo tradicijos netikusios – valdiškos pompastiškos kalbos atstumia, švenčių per daug ir jos nupigintos, – mano viešųjų ryšių ekspertas, bendrovės BRANDSCAPE vadovas Mindaugas Lapinskas.
Lietuva turi tris valstybingumą įprasminančias šventes – Liepos 6 d., Vasario 16 d. ir Kovo 11 d. Švenčių daug, bet lietuvių nuotaikos nuo to nelabai gerėja. Ar teisingai suvokiamos, pateikiamos ir švenčiamos šios datos? Valdžia tarsi bando jų metu skatinti patriotizmą, bet ar tinkamai?
REKLAMA
Jei jau klausiate, kaip rinkodaros specialisto, tai pasakysiu paprastai: gerų dalykų neturi būti daug. Labai praverstų, jei viena šventė būtų pagrindinė. Dabar turime tris datas, kurios savo tema beveik nesiskiria. Apie istoriją nelabai nusimanančiam žmogui jos tampa vienu į kitą panašiais laisvadieniais. Jei kiekviena iš jų turėtų savo temą – būtų žymiai geriau. Liepos 6 d., pavyzdžiui, galėtų „karalių diena“, kai džiaugiamės, kad ir mes turėjome seną monarchiją. Vasario 16 d. Turėtų būti pagrindinė šventė, o Kovo 11 d. galima skirti „gyvų herojų“, kurie patys dalyvavo svarbiuose įvykiuose, temai. Dabar, kai tos pačios paskirties prekių yra per daug, jos ir yra nelabai brangios. Antai, Romoje yra bažnyčių, kurios atsidaro kartą per dvidešimt penkis metus. Tai yra neeilinės svarbos įvykis. Susirenka daugybė žmonių, kurie nuoširdžiai džiaugiasi, nes tai ne supermarketo prekė, kalbant rinkodaros terminais.
REKLAMAREKLAMA
O ką galite pasakyti apie patį šventimo pobūdį? Kiek valdžios žmonės sugeba sutelkti naciją tiems šventimams ir patriotinėms idėjoms?
Manyčiau, kad kaip ir politikoje, taip ir tuose šventimuose jaučiamas tam tikras susvetimėjimas ir falšas. Tiesą pasakius, geriau tos valdiškos galvos išeitų tomis dienomis su bendrapiliečiais išgerti alaus ir nuoširdžiai pasišnekėti. Būtų kur kas daugiau naudos, nei iš negyvų, standartinių valdiškų kalbų.
REKLAMAREKLAMAREKLAMA
Prieš gerą dešimtmetį buvo pastebėta, kad lietuviams valstybės šventės yra dažnai minimos su krištoline ašara akyje, nuoskaudų prisiminimais ir žvakutėmis. Ši tendencija lyg ir pasikeitė.
Taip. Reikia pripažinti, kad teigiamų pokyčių yra. Žmonės patys diagnozavo ligą ir tai puikiai suveikė. Turint omenyje tai, o taip pat faktą, kad vis daugiau žmonių nesigėdija akcentuoti, kad yra lietuviai, galima konstatuoti, kad pažanga tikrai yra. Su tuo ir sveikinu visus „Karalių dieną“.
