Išalkę bendravimo
Rokiškietė Regina Sketerskienė, atstovaujanti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijai, prieš Kalėdas aplankys ne vieną vienišą senolį, pasveikins su švente, iš krepšio ištrauks dovanų. Tačiau ji žino, kad vieni tarp keturių sienų dienas leidžiantys žilagalviai labiau laukia šilto žodžio ir gyvo bendravimo nei šventinio lauknešėlio.
„Jie labai laukia mūsų, vaišina kava ar arbata, būna ir saldumynais iš anksto pasirūpinę. Tie žmonės nepaprastai išsiilgę, tiesiog išalkę paprasto, nuoširdaus bendravimo“, – pasakojo svetimų godų prisiklausanti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Rokiškio skyriaus sekretorė.
Šios draugijos nariai ir savanoriai Rokiškio krašte aplankys 20, o visoje šalyje apie 500 vienišų senelių. Į kitų artimųjų meilės ir šilumos stokojančių senolių namus pasibels kitų katalikiškų organizacijų, Lietuvos „Carito“, socialinės paramos organizacijų atstovai. Kaimiškose vietovėse, kur dar nenutrūkę ir gaivinami bendruomeniški saitai, vienišų pasiligojusių žmonių neapleidžia stipriau krutantys kaimynai, seniūnijų darbuotojai, aktyvesni kaimo bendruomenių atstovai.
Rymos vieni
„Mūsų krašte, kaip ir kitur Lietuvoje, nemažai žmonių per Kalėdas rymos vieni. Ir iš mūsų rajono daug žmonių emigravo, ne visi jie grįžta aplankyti senų tėvų. Bet prieš šventes juos prisimena labdaros organizacijos, kalėdines dovanėles paruošia Socialinės paramos centras, kuris teikia dienos globos paslaugas“, – sakė Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėjos pavaduoja Zita Čaplikienė.
Iki sunkmečio, kai savivaldos biudžetai buvo pilnesni, senyvo amžiaus vienišiems gyventojams kalėdinių dovanų paruošdavo ir savivaldybės. Dabar daugiau pagalbos tikimasi iš labdaros organizacijų. Rokiškio rajono savivaldybė tepadalins saldainių socialiai remtinų šeimų vaikams, nelankantiems darželių.
„Mūsų visuomenė sparčiai sensta. Tai verčia nuogąstauti dėl senų žmonių priežiūros. Neturime gajų jų globos tradicijų. Visuomenė labiau rūpinasi, kaip padėti vaikams. Tai, aišku, gerai. Bet reikia nepamiršti ir senosios kartos“, – samprotavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos generalinė sekretorė Gražina Jevgrafovienė.
Pamiršta tėvus
Molėtų rajono Giedraičių seniūnas Vytautas Valansevičius savo seniūnijoje suskaičiavo apie pusšimtį vienišų senelių, kuriuos reikia aplankyti ne tik artėjant šventėms. „Juos lanko socialiniai darbuotojai, o seniūnija kartais nusiunčia viešuosius darbus dirbančius pašalpų gavėjus nupjauti žolę kieme, prikapoti malkų. Tiek ir galime jiems padėti“, – kalbėjo seniūnas.
Anot jo, dauguma vienumoje dienas leidžiančių žmonių turi vaikų, anūkų, giminaičių, tačiau jie yra išvykę į užsienį arba gyvena šalies didmiesčiuose. O kai kurie senus tėvus užmiršo dėl netikusio gyvenimo būdo.
Seniai seniūnijai vadovaujantis V.Valansevičius ne vieną vienišą senelį į paskutinę kelionę lydėjo be jo artimųjų ir giminaičių. Tačiau netrukus po laidotuvių jie atvažiuodavo apžiūrėti mirusiojo turto.
„Nuo 1997 m., kai dirbu seniūnijoje, valstybės lėšomis teko palaidoti 9 vienišius. Iš jų tik vieno mirties liudijimas liko seniūnijoje. Visus kitus pasiėmė prisistatę turto paveldėtojai“, – nelinksmas istorijas prisiminė V.Valansevičius.
Praranda ryšį
Žmonių likimai labai skirtingi, tad ir vienišą senatvę lemias gana įvairios priežastys. Tačiau šimtus vienišumą išgyvenančių Lietuvos gyventojų vienija mūsų šaliai skaudžiai smogusi emigracija. Ji ištuštino ištisus kaimus ir miestelius. Kai kuriose vietovėse kone iš kiekvienos trobos į Angliją, Airiją, Norvegiją ir kitas šalis išvažiavo darbingo amžiaus tautiečiai.
„Emigracijos mastai siaubingi, todėl suprantama, kad daugėja paliktų ir užmirštų senų tėvų, kai kurie jau ne vienus metus nematė savo vaikų, anūkų. Senyvo amžiaus žmonės dažniausiai nesugeba naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, jų neturi, tad praranda bet kokį ryšį su artimaisiais. Graudu ir tiek“, – kalbėjo ne vieną išsiskyrimo su vaikais sielvartą išgyvenantį kraštietį guodžianti R.Sketerskienė.
Moteris neskubėjo smerkti artimus žmonės palikusių emigrantų. „Jie išvažiavo ne iš gero gyvenimo. Kai kurie ten įsitvirtino, o kai kurie nieko gero nerado. Jiems patiems nelengva, todėl ir tėvų nelanko. Sunku pasakyti, kas dedasi jų širdyje“, – svarstė ji.
Senajai kartai tenka nelengvi išbandymai ne tik dėl vaikų emigracijos. Dar labiau širdį spaudžia, kai netoliese gyvenantys vaikai ar vaikaičiai degraduoja, skęsta svaigalų liūne. „Pas seną motiną ateina, kad paskutinius centus atimtų. Geriau jau neaitrintų sielos“, – sakė senolius užjaunčianti rokiškietė.
Guodžia nuoširdžiu pokalbiu
„Pirmą emigracijos bangą pajutome prieš 4–5 metus. Mūsų seniūnija nuošalesnė, čia nėra daug darbo vietų, tad žmonės patraukė į Airiją, paskui – į Angliją. Mažiau išvažiavo į Norvegiją, Vokietiją. Emigravo apie 300 seniūnijos gyventojų“, – skaičiavo Šilutės rajono Kintų seniūnas Antanas Kližentis.
Jis pabrėžė, kad emigrantai nepamiršo gimtų sodybų ir ten likusių tėvų ir senelių. „Nežinau tokių, kurie nepalaiko ryšio, kai kurie kone kasdien bendrauja per skaipą, o Kalėdoms ar vasaroti grįžta namo. Yra išvykusiųjų didelėmis šeimomis – nuo senelių iki anūkų, tad jiems nėra ko ir grįžti“, – pasakojo A.Kližentis.
Kad ir kur gyventų iš namų išvykę vaikai: užsienyje ar Lietuvos miestuose, vieni likę seni tėvai panašiai išgyvena vienišumo jausmą. „Todėl labai svarbu tiek šeimose, tiek artimose bendruomenėse tvirtinti dvasinius ryšius. Mes stengiamės nepalikti vienų seniūnijos gyventojų, išlaikyti bendrumo ryšius. Kartais pasikalbėjus su prastos nuotaikos apimtu žmogumi, jam gyvenimas prašviesėja, pagerėja nuotaika“, – pasakojo seniūnas, kuriam tenka būti psichologu ir nuoširdžiu pokalbiu paguosti seniūnijos gyventojus.
Saugo Kalėdų tradicijas
Kalbinti seniūnai ir labdaros organizacijų atstovai su džiugesiu pasakojo, kad senoliai, kiek išgalėdami, stengiasi išlaikyti Kalėdų tradicijas: pasirūpina tradiciniais Kūčių valgiais, tvarkosi namuose, pasipuošia Kalėdų eglutę ar šaką. „Kalėdos – šeimos šventė. Jei žmonės daugiau dėmesio skirtų bendravimui, dvasiniams ryšiams tvirtinti, nebūtų tokio susvetimėjimo. Dabar vartojimas, sudaiktėjimas užgožia šventės sakralumą“, – įsitikinęs A.Kližentis.
„Būtų gražu, jei kaimuose bendruomenės, miestuose namų bendrijos ar kitos organizacijos suburtų vienišus žmones prie bendro šventinio stalo. Tokios tradicijos mūsų senėjančioje visuomenėje būtų labai prasmingos“, – pabrėžė Z.Čaplikienė.
Užgožė bedvasis šurmulys
Sociologas, tautotyrininkas, publicistas Romualdas Grigas įsitikinęs, kad tokią nykstančio kaimo, kuriame nebelieka gyvybės, tradicijų tąsos, būtį buvo galima numatyti vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai buvo pradėti sparčiai ardyti kolchozai .
„Tada buvo aišku, kad Lietuvos kaimui bus suduotas nepataisomas smūgis. Tuos kolchozus reikėjo paversti agrofirmomis ir išvengti tokio masto emigracijos, kaimo nykimo ir to vienišumo, kuris dabar labai jaučiamas. Man nuoširdžiai gaila tų senolių. Kaime gyvybė vos rusena: uždarytos mokyklėlės, bibliotekos, neliko erdvės, kurioje anksčiau reiškėsi sakralinė Kalėdų dvasia“, – nusivylimo ir širdgėlos dėl nykstančio kaimo neslepė profesorius, socialinių mokslų daktaras.
Vartotojiškos kultūros ir prekybininkų muge virtusias miesto Kalėdas R.Grigas vadina butaforija arba jų imitacija. Kalėdos – gamtos virsmo laikas, tad jų sakralumą galima išgyventi jaučiant gamtos ciklus, ramybėje.
„Dvasinę rimtį, susitelkimą į esminius dalykus, atsigręžimą į savo vidų užgožė amerikoniškas dovanų ieškojimo, dovanojimo bumas. Šita sumaištis iškreipia mūsų bendravimą, ryšius, tikrųjų vertybių suvokimą“, – bedvasiu kalėdiniu šurmuliu bodėjosi Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas.
Ištiko emocinė atrofija
Mokslininkas pripažino, kad šeimos ir dvasinius saitus ardo ne tik emigracija. „Kartų tampa nesusikalbėjimas dramatišku. Anarchistiniu individualizmu užsikrėtusi jaunoji karta, panirusi į socialinius tinklus ir prisirišusi prie virtualios realybės, nebetenka emocinio potencialo, be kurio neįmanomas gyvas bendravimas. Suprantama, kad tai ne tik Lietuvos, bet visos Vakarų kultūros nelaimė, apie kurią kalba ir įspėja pasaulio filosofai, sociologai ir kiti mokslininkai. Dalį jaunos kartos jau ištiko emocinė atrofija, jie negeba pilnavertiškai jausti kito žmogaus, kalbėtis žvilgsniu – juk bendraujant virtualiai viso to nereikia. Todėl visuomenėje matome vis daugiau netikrų šypsenų ir netikrų jausmų“, – sakė R.Grigas.
Jis apgailestavo, kad ta nūdienos pasaulio kaita, tarsi koks nesustabdomas smagratis, regis, su augančia jėga atplėšia jaunąją kartą nuo tėvų ir protėvių, gimtosios žemės, įgimtos kultūros. jos paveldo ir nuo bet kokių dorovinių įsipareigojimų.
