Pasirodžius žiniai apie ilgamečio ULAC vadovo atleidimą šis ėmė kaltinti A. Verygą, neva jis nusitaikė šią įstaigą sunaikinti, taip pat taikytas mobingas prieš jos darbuotojus.
„Taigi, šiandien buvau neteisėtai atleistas iš Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktoriaus pareigų. Priminsiu, kad prieš dešimtmetį šias pareigas pradėjau eiti laimėjęs konkursą. 2009 m. reorganizuojant dvi įstaigas (AIDS centrą ir Užkrečiamųjų ligų centrą) buvo įkurtas ULAC. Pradžia buvo nelengva: suburti naują kolektyvą, įkvėpti bendram darbui, nevengti iššūkių ir nuolat eiti pirmyn. Jau po poros metų įstaiga tapo gerai matoma ir žinoma ne tik Lietuvos visuomenei, bet ir tarptautiniams partneriams. Įgyvendinome daug projektų, įdiegiau daug naujovių, įgijome daug socialinių partnerių. Kaip ir viskas gerai.
O, bet, tačiau, prisidengdamas įstaigų pertvarka, vedamas sovietinės nostalgijos, buvęs ministras, valstietis A. Veryga nutarė ULAC sunaikinti. Per pastaruosius metus tiek įstaiga, tiek aš, kaip vadovas, patyrėme įvairių formų mobingą: pradedant įvairiomis patyčiomis, kompetencijų menkinimu, kaltinimų fabrikavimu, garbės ir orumo pažeidimais, diskriminacija. Aš esu kūrėjas. O su griaunančiais – man buvo, yra ir bus nepakeliui. Todėl ieškinys dėl mano neteisėto atleidimo jau prieš gerą mėnesį yra pateiktas teismui“, – socialinėje erdvėje į atleidimą reagavo S. Čaplinskas.
Taigi, šiandien buvau neteisėtai atleistas iš Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktoriaus pareigų. Priminsiu, kad...
Posted by Saulius Čaplinskas on 2021 m. kovo 1 d., pirmadienis
Kreipėsi į „Sodrą“ dėl nedarbingumo
Įžvelgęs bandymus kompromituoti ir kaltinimus dėl įstaigų naikinimo netylėjo ir A. Veryga. Pirmiausia jis priminė klausimų keliantį vadovo ilgą nedarbingumą, kuriuo S. Čaplinskas, jo manymu, „slapstėsi“ nuo atleidimo.
Pirmiausia ir įdomiausia tai, kad aš iki šiol negavau atsakymo iš „Sodros“ dėl S. Čaplinsko darbingumo jo „nedarbingumo metu. Tokią užklausą „Sodrai“ išsiunčiau sausio 6 dieną. Galiu ir klysti, bet mano versija labai paprasta. Vadovas vengė grįžti į darbą tik todėl, kad žinojo, jog bus atleistas ir stengėsi išnaudoti visas galimas valstybės išmokas. Puikus valstybinės institucijos vadovo elgesys. O apie „Sodros“ gebėjimą atsakyti iš viso patylėsiu. Kiek tokių vadovų vengė ar vengia atsakomybės slapstydamiesi po liga ir gaudami išmokas? Atsakymo nebesitikiu.
O dabar konkrečiai dėl S. Čaplinsko. Tik priminsiu, kad čia tas pats vadovas, kuris jaunas žurnalistes apie jų orgazmus klausinėjo. To žinoma galima klausti, kai esi seksualinės medicinos specialistas ir konsultuoji pacientą, kuris atėjo prašyti pagalbos dėl seksualinio gyvenimo problemų. Kitais atvejais, tai… Ai, bet spręskite patys.
Tai tas vadovas, kuris per kasmetinį vadovo vertinimą ir pokalbį, kurio metu yra formuluojamos vadovo užduotys ateinantiems metams, gavęs užduotį pasiekti konkrečius gyventojų (konkrečiai vaikų) vakcinacijos rodiklius pavadino tai patyčiomis. Spėju, kad apie tokį mobingą jis kalba straipsniuose.
Tai tas vadovas, kuris būdamas SAM pavaldžios institucijos vadovas nevykdė Vyriausybės sprendimų, jiems aktyviai prieštaravo ir sabotavo, o taip pat nevykdė savo tiesioginio vadovo – ministro, pavedimų“, – rašė jis savo socialinio tinklo paskyroje.
„Nepakeičiamų nėra“
A. Veryga tęsdamas teigė, kad nepakeičiamų nėra, o nepakeičiamieji yra organizacijos augimo ir vystymosi stabdis:
„Tai buvo vadovas, kuris teigia, kad subūrė puikią komandą. Sunkų būtų prieštarauti, nes tiesiogiai pavaldi vadovaujančias pareigas užimanti žmona visuomet yra gera komanda. Dar daugiau, kaip suprantu darbuotojai visaip buvo gąsdinami ir bauginami ministerija. Prisimenu žmonių, pasitelktų COVID valdymui iš ULAC į ministeriją reakcijas ir kaip jos keitėsi padirbėjus su ministerijos komanda. Galiu tik bandyti įsivaizduoti, ką šita šeimynėlė per atmosferą buvo sukūrusi ULAC.
Tai buvo tas vadovas, kuris per kelis dešimtmečius nesugebėjo pasirūpinti savo institucijos informacinių sistemų atnaujinimu, o tai sukėlė rimtų problemų atkeliavus COVID. Galų gale nesugebėjo, o ir nenorėjo bei aktyviai sabotavo šitų sistemų perdavimą NVSC.
Aš neturiu nieko prieš S. Čaplinską, kaip mokslininką, dėstytoją ar virusologą. Tačiau jis, vadovaudamas valstybės institucijai, prieštaravo tuo metu teisėtiems Vyriausybės ir savo tiesioginio vadovo sprendimams. Iš esmės elgėsi taip, lyg ULAC būtų jo ar jo šeimos asmeninė įmonė. Ir deja, bet jis nėra vienintelis toks.
Jei S. Čaplinskas ULAC tapatina su savo asmeniu ir mano, kad ULAC ir jo potencialas sunyks jam nebesant vadovui, tai tik patvirtina, kad jo kaip vadovo ten nereikia. Tai tik reiškia, kad jis neužaugino naujų stiprių lyderių, neleido jiems įgyti tarptautinio svorio, nes pats stengėsi visur būti pagrindine „žvaigžde“. Tai yra ne lyderio, o autokrato bruožai.
Seime su kolegomis registravome įstatymo pataisas, kurios numatytų kadencijas ir tokiems vadovams, kad neatsitiktų taip, jog per 30 vadovavimo metų į vadovo kėdę iš vienos kūno vietos išleidžiamos šaknys.
Neabejoju, kad ULAC kolektyvas yra puikus ir ten yra daug kompetentingų ir reikalingų specialistų, atsidavusių savo institucijai ir savo darbui. Linkiu naujajam Sveikatos apsaugos ministrui užbaigti mano neužbaigtą darbą sujungiant ULAC ir NVSC, išsaugant ten dirbančius darbuotojus, išlaisvinant juos iš autokratinės vadovavimo sistemos ir išrenkant kompetentingą bei aukštu emociniu intelektu pasižymintį vadovą. Nebus lengva, bet verta.
O dešimtmečiais su vadovo kėde suaugusių vadovų era turi vieną kartą baigtis. Nepakeičiamų nėra. Nepakeičiamieji yra organizacijos augimo ir vystymosi stabdis.“
