Šeiminis eksperimentas. Vakarieniaudamas namie su šeima ir žiūrėdamas per televiziją žinias, kur vis buvo minima krizė, apsimečiau kvaileliu ir vaikų paklausiau: „Kas gali man paaiškinti, kas yra ta krizė?“ Buvo įdomu sužinoti, kaip jie ją supranta.
Vaikų lūpomis
Pirmasis prabilo vyresnėlis – dešimties metų šeimos vyras. Prieš tai atidžiai pažiūrėjęs į mane, ar nejuokauju. „Na, nesupranta… Krizė būna tada, kai tu manęs prašai paskolinti 20 litų, o aš tikrai nenoriu. Ką aš žinau, kada atiduosi“, − tiesiai šviesiai rėžė.
Antrasis − šešerių metų šeimos atstovas − taip pat turėjo savo nuomonę. „Man tai krizė, kai tu neleidi teliko žiūrėti. Pats žiūri, o mums neleidi. Ką, neatsimeni?“ – išliejo nuoskaudą.
Ketverių metų jaunėlis valgo ir apsimeta pokalbio negirdįs. Dar kartą paragintas vis dėl to pasisako ir jis: „Krizė televizoriuje, ten ką tik sakė, girdėjau.“
Čia vidurinysis jau įsijautė į diskusiją: „Ei tu, mažas, nieko nesupranti. Žiūrėk, tėtis tau duoda saldainį, aš pribėgu, jį atimu ir suvalgau. Tu verki − ūūūū. Vadinasi, tau liko krizė, o man – saldainis. Normaliai. Aišku?“
Matau, kad mažiausiojo lūpa tik timpt timpt – kyla gana didelis pavojus ašarų pakalnei. Nepatinka jam tokia baisi krizė. Baisu. Geriau saldainis rankoje negu krizė burnoje.
Žvilgsnis kitomis akimis
Per pokalbį tą vakarą žinių neišgirdau, tačiau tuo džiaugiuosi. Vis tiek, be visokių verkšlenimų, nieko naujo televizija nebūtų parodžiusi, o iš vaikų išmokau daugiau. Supratau, kad per tą sunkmetį reikia dažniau į juos atsigręžti, tai kitomis akimis padeda pamatyti dabartinį pasaulį. Ir tą krizę galima vertinti jau visaip kitaip. Lengviau viską priimti.
Nuoširdžiai pavydžiu vaikams. Jiems netenka klausytis, kiek daug saldainių iš mūsų atėmė valdžia ir dar atims. Na, ir tegu paspringsta jais. Valdžia nesupranta, kad lazda turi du galus.
Vaikai nežino, kaip vieni su kitais ir su visa Lietuva riejasi Seimo ir Vyriausybės nariai, kaip kiekvienas jų savęs link traukia nuo mūsų nuvilktus marškinius. Tegu draskosi. Vis tiek dydis neatitiks. Mes – gerokai suplonėję, jie – gerokai pastorėję. Netilps, kad ir kaip stengtųsi.
Vaikams ir nereikia žinoti, kokioje Lietuvoje gyvename, kas mus valdo, kad absoliuti dauguma lietuvių verčiami baudžiauninkais. Kam jiems žinoti, kad nesutepta sąžinė ir kitos vertybės kuo toliau, tuo labiau valdžios gujamos.
Jiems nereikia suprasti, kodėl Vilniaus meras lenkiasi visokiems homoseksualams ir leidžia jiems patruliuoti po sostinę. Po metų kitų galbūt bus leista rengti paradus ir pedofilams, kitokiems iškrypėliams.
Ateitis miglota
Laimė, vaikai dar nežino, kad dabartinė ir visos buvusios valdžios pardavė ne tik mus, bet ir ateinančias kartas. Pardavė dėl savo ir savo vaikų gerovės. Bet gal geriau savo vaikams apie tai dar nesakyti?
Tikrai noriu, kad užaugusi mano trijulė neturėtų minčių išvykti gyventi svetur. Lietuva tik viena, kitos nėra ir niekada nebus. Bet jei paaugę jie supras, kaip valdžia tyčiojosi iš mūsų ir dabar tyčiojasi iš jų, jokių argumentų pasipriešinti tokiam jų norui neturėsiu. Turbūt netgi palaikysiu.
