Iš valstybės įmonių reikalauti ambicingų planų šiandien būtų beprasmiška, mano ekonomikos analitikai.
Praėjusią savaitę Vyriausybė priminė praėjusių metų liepą iškeltą reikalavimą, kad valstybės valdomos bendrovės (VVB) pradėtų sau kelti ambicingesnius planus. Vyriausybės nutarimu jau skirstant pelną už 2010-uosius VVB dividendams skiriama pelno dalis turės būti ne mažesnė kaip 7 proc. nuosavo kapitalo, o įmonių paskirstytina pelno dalis didinama nuo 40 iki 80 procentų. Tai turėtų užtikrinti, kad į valstybės biudžetą bus pervesta dvigubai didesnė suma, negu būdavo pervedama pagal ankstesnę tvarką.
VVB vadovai ir kai kurių ministerijų atstovai tvirtina, jog didžiumą pelno pervedant į valstybės biudžetą bus pasiekiama tik vienadienė nauda, nes neliks lėšų investicijoms į gamybos priemonių atnaujinimą ir modernizavimą. Kita vertus, pavyzdžiui, susisiekimo ministras Eligijus Masiulis priminė, kad daugumai jo ministerijos kuruojamų įmonių (pavyzdžiui, „Lietuvos paštui“, „Lietuvos geležinkeliui“), per 20 nepriklausomybės metų užkrautos didžiulės socialinės prievolės, kurias reikia subsidijuoti.
„Nebevežiokime keleivių, nebenešiokime pašto kaimuose, nedarykime dar kitų dalykų, ir komercinė grąža bus geresnė nei privačiame sektoriuje“, – sakė E. Masiulis.
Dar anksčiau energetikos ministras Algimantas Sekmokas siūlė, kad iš ministerijos valdomų energetikos bendrovių (net „Lietuvos dujų“, nors jose valstybė kontroliuoja tik apie 18 proc. kapitalo) šiemet nebūtų reikalaujama dividendų, o pelnas būtų nukreiptas į suskystintų gamtinių dujų terminalo statybą.
Patyrus šių ministerijų pasipriešinimą, Vyriausybei liko kitiems metams atidėti reikalavimą, kad VVB demonstruotų geresnius rezultatus, kaip siūlė Finansų ir Ūkio ministerijos.
Ūkio ministras Rimantas Žilius žurnalistams tik tarstelėjo, kad ambicingesnius planus įmonės galės numatyti nebent 2012 metams, nes šie buvę skirti „generalinei repeticijai“.
Įmonė nelygu įmonei
Ekonomikos ir finansų eksperto Stasio Jakeliūno nuomone, turint omenyje gyventojų galimybes ir VVB statusą, skirtingoms įmonėms reikėtų kelti skirtingus tikslus siekti pelno. Pavyzdžiui, bendrovės, neturinčios monopolio, turėtų veikti tokiomis pat sąlygomis, kaip ir privačios konkurentės (blogas pavyzdys buvo „Lietuvos telekomas“). Kitaip tariant, reikia konkuruoti ir tinkamai tvarkyti savo veiklą. Visai kita sritis – energetikos įmonės. Jos yra monopolininkės, teikia komunalines paslaugas, kurių kaina negali būti maksimali, kad žmonės nebūtų visiškai nuskurdinti.
„Suprantama, tokios įmonės turi skirtis, bet kai suplakama viskas į viena ir sakoma, kad VVB turi būti ypatingos, nes tai valstybės turtas... – teigia S. Jakeliūnas. – Iš tikrųjų miškai turėtų būti valdomi vienaip, energetika – kitaip, transportas – trečiaip, atsižvelgiant į tai, koks jų santykis su viešuoju interesu, ar jos veikia konkurencinėje aplinkoje. Todėl negali būti vieningos strategijos visoms VVB.“ Todėl S.Jakeliūnas tik iš dalies sutiktų su ekonomisto, buvusio vyriausiojo mokesčių inspektoriaus Petro Naviko mintimi, kad VVB veikla negali būti reglamentuojama pagal tą patį Akcinių bendrovių įstatymą, kuris skirtas iš esmės privačioms akcinėms bendrovėms.
Liberalesnių pažiūrų ekonomistų nuomone, kai kurias VVB, kurios gali veikti konkurencinėje aplinkoje, būtų pravartu iš dalies privatizuoti. Tai padėtų jų valdymą padaryti lankstesnį, priimti atsakingesnius, verslesnius sprendimus, nesidairant į subsidijas nepelningoms veikloms. Antai AB „Lietuvos geležinkeliai“ galėtų uždirbti kur kas didesnius pelnus, jeigu atsisakytų kai kurių nuostolingų keleivių vežimo maršrutų. Mat šiai pelninga yra krovinius gabenti, o keleivius vežti – vieni nuostoliai, gal tik išskyrus judriausią Vilniaus – Kauno ruožą.
„Subsidijoms gali būti priežasčių, – sako S. Jakeliūnas. – Pavyzdžiui, rinkos užėmimas, alternatyvaus transporto susisiekti nebuvimas ir pan. Taigi subsidijavimą reikėtų arba pagrįsti, arba atsisakyti paslaugos. Bet kuriuo atveju visada reikia skaičiuoti.“
Kadaise buvusį Valstybinės energetikos sistemos (dabar AB „Lietuvos energija“ ir elektros energijos gamybos, skirstymo bei šildymo bendrovės) pavyzdžio elektros energijos sąskaita kompensuoti dalį šilumos kainos jis nelaiko sektinu, nes tai buhalteriją daro painesnę ir sudaro daugiau galimybių piktnaudžiauti.
„Reikia padėtį įvertinti ir politiškai, ir ekonomiškai, ir socialiai. Gali būti ir subsidijos, bet tokiu atveju reikia numatyti šaltinius. Pavyzdžiui, kelias yra brangus įrenginys, kurio naudotojai nemoka jokio mokesčio. Tačiau keliams tiesti, atnaujinti ir prižiūrėti lėšos gali ateiti per degalų akcizą, kelių mokestį, – sako analitikas ir daro išvadą: – Reikėtų VVB segmentuoti ir kiekvienos srities įmonių valdymui kurti atskiras strategijas.“
Neleidžia prigimtis
S. Jakeliūno įsitikinimu, tokiomis politinėmis aplinkybėmis, kokios yra dabar, didelės VVB pažangos neverta tikėtis, nors nekyla abejonių, kad jos į valstybės biudžetą turės atriekti didesnę pelno dalį. Reikalavimu kelti ambicingesnius tikslus nepažabosi nei partinių, nei asmeninių interesų pasipelnyti iš valstybės turto.
„Kiekviena vadžia ateina su savo direktoriais, kuriuos bijo prižiūrėti, kad kokie nepageidautini dalykai neišlįstų ir nesugadintų partijos reputacijos, – „Ekonomika.lt“ kalbėjo analitikas. – Valstybės įmonės tapo politiniais dariniais, kurie negali būti kitaip valdomi dabartinėje politinėje Lietuvos sistemoje. Kai politinė sistema neefektyvi, neefektyvus ir valstybinių komercinių struktūrų darbas.“
Pasak S. Jakeliūno, ministerijos tokiose įmonėse turi savo atstovų, bet jie arba stokoja kompetencijos, arba į viską, kas dedasi VVB, žvelgia pro pirštus.
Pasak P. Naviko, dažnai kalbama ir rašoma apie išpūstus etatus, nepagrįstai didelius atlyginimus ir kitokį VVB turto švaistymą. Kai kurios aplipusios privačiais UAB-ais tiesioginiams įmonės darbams atlikti, nors anksčiau tie darbai kainuodavo gerokai pigiau.
„Bendrovių vadovai netausoja valstybės turto. O ir pirštai vis linksta į save“, – primena ekonomistas???.
Nepriklausoma kontrolė
S. Jakeliūno nuomone, prieš reikalaujant ambicingesnių planų, pirmiausia būtina turėti patikimos informacijos apie įmones, o paskui atlikti ir kitus darbus, tarp kurių svarbiausia – nuolat kontroliuoti visų VVB veiklą.
Tačiau jis nemano, kad tokio vaidmens galėtų imtis prieš keletą mėnesių siūlyta valdančioji UAB „Visuomis“, nes jos numatytas tikslas buvo gerinti VVB valdymą. Netiktų ir Ūkio ministerijos siūlyta idėja priežiūros instituciją kurti iš pačių įmonių vadovų – pirma, jiems užtektų kompetencijos tik savo srityje, antra, „kontroliuotų patys save“.
„Penkiasdešimt metų turėjome valstybės valdymo įmones, todėl užtenka ir specialistų, kurie šią sritį išmano, o Ūkio ministerija projektui, kaip gerinti VVB valdymą, pasisamdė švedus“,– piktinasi P. Navikas.
P. Navikas teigia ne kartą siūlęs modelį, kaip organizuoti VVB kontrolę. Anot jo, šiandien valstybės įmonių veikla nekontroliuojama, palikta savieigai, o Valstybės kontrolė tikrina tik tai, kaip naudojamos valstybės biudžeto lėšos. Jo nuomone, kontroliuoti VVB turi sąžiningų, patyrusių specialistų, universitetų mokslininkų grupė. Tokia nuolatinė grupė galėtų veikti prie Valstybės kontrolės departamento arba Finansų ministerijos. Kiekvieną VVB ji turėtų tikrinti iš anksto nepranešusi.
FAKTAI
2009 m. valstybės valdomose įmonėse dirbo per 45 tūkst. darbuotojų, kurie sudaro apie 3 proc. visos darbo jėgos Lietuvoje.
2009 m. valstybinės įmonės valdė 43 proc. (10,9 mlrd. Lt) materialaus ir 15 proc. (3,35 mlrd. Lt) finansinio turto.
100 litų valstybės kapitalo sukuria vos 4 centus pelno. 200 valstybinių įmonių turto turi už 14 mlrd. Lt, o dividendų į biudžetą perveda vos apie 70 mln. litų.
